Evangelijoje
pasakojama
apie
apaštalus,
naktį
plaukiančius
per
audringą
Galilėjos
jūrą.
Paryčiais
pamatę
ežero
paviršiumi
einantį
Jėzų,
mokiniai
jo
nepažino
ir
išsigando,
manydami,
kad
tai
šmėkla.
Jėzus
prakalbino
ir
nuramino:
„Drąsos!
Tai
aš.
Nebijokite!“
(Mt
14,
27).

Baimė
yra
pastovi
mūsų
gyvenimo
palydovė.
Bijome
ligų
ir
kančios;
bijome
gresiančių
pavojų,
blogų
žmonių
ir
t.
t.
Galima
vardyti
ir
vardyti,
kas
mus
gąsdina.
Tuo
tarpu
Šventasis
Raštas
nuolat
ragina
mus
nebijoti.
Vien
žodis:
„Nebijokite!“
jame
ištartas
beveik
penkiasdešimt
kartų.

Siųsdamas
apaštalus
skelbti
Evangelijos,
Jėzus
priminė,
kad
jo
mokinių
laukia
persekiojimai,
ir
ragino
nebijoti
priešiško
pasaulio:
„Nebijokite
tų,
kurie
žudo
kūną,
bet
negali
užmušti
sielos.
Verčiau
bijokite
to,
kuris
gali
pražudyti
ir
sielą,
ir
kūną
pragare.
Argi
ne
du
žvirbliai
parduodami
už
skatiką?
Ir
vis
dėlto
nė
vienas
iš
jų
nekrinta
žemėn
be
jūsų
Tėvo
valios.
O
jūsų
net
visi
galvos
plaukai
suskaityti.
Tad
nebijokite!“
(Mt
10,
28–31).

Amerikietis
kunigas
Walteris
Ciszekas
SJ,
sugrįžęs
po
ilgo
kalinimo
sovietinėje
Rusijoje,
savo
knygose
„Su
Dievu
Rusijoje“
ir
„Jis
mane
gano“
yra
aprašęs,
ką
jam
teko
iškentėti
kalėjimuose
ir
lageriuose.
Norėdamas
patarnauti
katalikams,
kunigas
Walteris
1939
m.
su
Lenkijos
darbininkais
atvyko
į
sovietinę
Rusiją.
Tačiau
NKVD
greitai
suėmė,
apkaltino
jį
esant
Vatikano
šnipu
ir
nuteisė
penkiolikos
metų
bausme.
Penkerius
metus
praleido
Maskvoje
Lubiankos
kalėjime;
čekistai
bandė
kunigą
užverbuoti
savo
agentu,
bet
kai
tai
nepavyko,
išsiuntė
sunkiems
darbams
į
tolimąją
šiaurę.
Badaudamas
ir
sunkiai
dirbdamas
kunigas
nepalūžo.

Kai
po
dvidešimt
trejų
metų,
praleistų
Rusijoje,
kun.
W.
Ciszekas
SJ
sugrįžo
į
laisvę,
draugai
klausė,
kas
padėjo
jam
ištverti
tas
nežmoniškas
kalinimo
sąlygas.
Kunigo
atsakymas
buvo
vienareikšmis:
„Tikėjimas
į
Dievo
Apvaizdą.“
Aišku,
buvo
tamsių
momentų,
kai
atrodė,
kad
Dievas
nemato
jo
kančios,
bet
ir
tuomet
kunigas
laikėsi
Dievo
rankos.
Kaliniai,
neturėję
tokio
pasitikėjimo
Dievu,
neatlaikydavo
nežmoniškai
sunkių
kalinimo
sąlygų,
palūždavo
ir
mirdavo.

Šiemet
rugpjūtį
paminėsime
mums,
lietuviams,
džiugią
datą,
kai
1993
metais
rugpjūčio
mėnesį
paskutiniai
sovietiniai
tankai
paliko
Lietuvą.
Jau
trisdešimt
metų
džiaugiamės
laisve,
galėdami
gyventi
pagal
savo
įsitikinimus.
Kartais
matome,
kaip
ta
laisve
tiesiog
piktnaudžiaujama,
pavyzdžiui,
pateisinamas
neatsakingas
seksualinis
gyvenimas
arba
įsigeidžiama
pakeisti
savo
lytį.
Kaip
šioje
vietoje
neprisiminus
Jėzaus
žodžių:
„Bijokite
to,
kuris
gali
pražudyti
ir
sielą,
ir
kūną
pragare!“

Šventajame
Rašte,
greta
raginimų
nebijoti,
daugelyje
vietų
rasime
raginimą
bijoti
Dievo,
nes
Dievas
yra
teisingas:
už
gera
atlygina,
o
už
pikta
baudžia.
Bijoti
Dievo
reiškia
bijoti
gyvenimo
nuodėmėje,
nes
toks
gyvenimas
gali
amžinai
atskirti
žmogų
nuo
Dievo.

Šventojo
Rašto
Naujojo
Testamento
knygose
dažniau
kalbama
ne
apie
Dievo
baimę,
bet
apie
Dievo
meilę.
Apaštalas
Jonas
laiške
pirmiesiems
krikščionims
rašė:
„Nebėra
meilėje
baimės,
bet
tobula
meilė
išveja
baimę.
Baimė
bijo
bausmės,
ir
kas
bijo,
tas
dar
netobulai
myli“
(1
Jn
4,
18).

Popiežius
Pranciškus
rugpjūčio
6
d.,
užbaigdamas
Pasaulio
jaunimo
dienas,
šv.
Mišių
metu
jaunimui
priminė
tris
svarbius
dalykus:
spindėti
Jėzaus
meile,
klausytis
jo
ir
nebijoti
sutinkamų
sunkumų.

Taigi,
tvirtai
laikydamiesi
Viešpaties
rankos,
drąsiai
eikime
per
gyvenimą,
tikėdami,
kad
mus
lydi
Dievo
Apvaizda.

Kardinolas
Sigitas
Tamkevičius