Vytautas Radžvilas. Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos (I)

Skaitytojo rankose knyga, kurioje dalykiškai ir kartu lengvu stiliumi pasakojama, kaip jau daugiau nei pusantro šimtmečio mėginama įgyvendinti ,,mokslinio komunizmo“ teorijos kūrėjų iškeltą tikslą. Šis tikslas kaip tik ir buvo glaustai suformuluotas vienu jų programinio manifesto sakiniu – sunaikinti prigimtinę šeimą. Kad ir kokia miglota buvo šios teorijos skelbta šviesios komunistinės ateities vizija, pirminis ir užsimotas įvykdyti revoliucijos tikslas buvo itin aiškus ir konkretus, o svarbiausia – iš karto pradėtas kryptingai ir veiksmingai įgyvendinti. Marksistinė komunistinės revoliucijos teorija dėl pačios savo prigimties – pirmiausia dėl joje iškelto galutinio tikslo – negali būti niekas kita, o tik Senojo pasaulio [1] , taigi žmonijos tūkstantmečius kurtos ir puoselėtos civilizacijos, visų jo institutų ir formų, totalinio sunaikinimo programa. Visa iš praeities paveldėta civilizacija turi būti sunaikinta iki pamatų ir negrįžtamai išnykti užmarštyje  kaip ,,tikrosios“ žmonijos istorijos ‚,tamsi“ priešistorė – tam, kad atsivėrusioje tuštumoje ,,iš nieko“ atsirastų naujas pasaulis. Prigimtinė arba, pasak marksizmo klasikų, buržuazinė šeima visais laikais buvo vienas atraminių tos civilizacijos stulpų. Todėl ji neišvengiamai turėjo tapti vienu pirmųjų ir svarbiausių komunistinės revoliucijos taikinių. Visiškai natūralu ir dėsninga, kad valstybės lygmeniu ją panaikinti pirmą kartą buvo pamėginta laimėjusios komunistinės revoliucijos ir „išlaisvinto proletariato“ šalyje – Lenino bolševikų grupuotės užvaldytoje Rusijoje. Tačiau šiandien šis faktas yra beveik ištrintas iš Vakarų pasaulio šalių gyventojų istorinės atminties. Lietuva šiuo atžvilgiu nėra išimtis. 

2016 metais Vilniuje įvyko jau trečiosios Baltic Pride eitynės. Jos propagandiškai buvo pavadintos europinių vertybių triumfu ir dar vienu tamsios ir atsilikusios Lietuvos ,,grįžimo į Vakarus“ įrodymu. Nuolat demonstruojami panašių eitynių Vakarų sostinėse vaizdai. Tikroji jų paskirtis – ištrinti istorinę atmintį. Regėdami šiuos vaizdus tik nedaugelis pasigenda tokių pat eitynių, vykdavusių Maskvoje ir Petrograde – bolševikų užvaldytos Rusijos sostinėse – retų ir pageltusių nuotraukų. Jos galėtų paliudyti istorinę tiesą ir įspėti, kad tikroji Vilniuje įvykusio žygio kryptis – ne Vakarai. Iš tiesų keliaujama ne į „šviesią vakarietišką ateitį“, o į Rytus ir į tamsią komunistinę praeitį – į Lenino laikus. 

Kaip tik tuo gūdžiu pasaulio ir ypač Rusijos istorijos tarpsniu nykstamai mažą visuomenės dalį sudariusi, bet nesivaržydama apsiskelbusi pažangiuoju žmonijos avangardu ir jos vedliais saujelė revoliucionierių užsimojo ,,iš pamatų išardyti Senąjį pasaulį“ ir iš pagrindų pertvarkyti visuomenę. Itin svarbia jos revoliucinio pertvarkymo ir kovos už Naują pasaulį dalimi tapo tada pradėta seksualinė revoliucija. Ji turėjo sugriauti šeimą kaip žmogų pavergiančią ir todėl reakcingą senosios visuomenės atgyveną. Siekta išlaisvinti Naująjį ateities žmogų iš jo ,,kūrybišką saviraišką“ varžančios ir slopinančios buržuazinės moralės normų. Pabrėžtina – pirmą kartą pasaulyje tokia seksualinė revoliucija vyko ne kur nors ,,civilizuotoje“ ir ,,pažangioje“ Europoje ar JAV, o būtent ,,necivilizuotoje“ ir ,,atsilikusioje“  Rusijoje. Čia kuriam laikui ne tik buvo ,,panaikinta“ prigimtinė šeima, bet ir legalizuoti homoseksualių asmenų santykiai. Šios revoliucijos plėtros riba ir simboline jos viršūne galima laikyti planus juridiškai įteisinti vienalyčių porų ryšius. 

Šiems užmojams nebuvo lemti išsipildyti tik dėl trečiajame dešimtmetyje Stalino valia įvykdytos kontrrevoliucijos, padariusios galą išlaisvinto ir tapusio nekontroliuojamu seksualumo siautuliui. Todėl žvelgiant istoriniu  požiūriu yra akivaizdu: šių dienų Vakarų pasaulyje faktiškai yra tęsiama bei mėginama nuosekliai ir iki galo įgyvendinti Lenino bolševikų pradėta vykdyti revoliucinė žmonijos seksualinio išlaisvinimo programa. 

Tačiau pati tokio išlaisvinimo vizija buvo anaiptol ne rusiškas, o grynai vakarietiškas išradimas. Rusija buvo tik milžiniško ir beatodairiško antropologinio ir socialinio eksperimento poligonas, kuriame buvo praktiškai išbandytos ir patikrintos būtent Europoje gimusios marksistinio komunizmo idėjos. Netrukę išryškėti pragaištingi tokios revoliucijos rezultatai buvo tokie katastrofiški, kad net komunizmo ideologijai fanatiškai ištikima Tarybų Sąjungos vadovybė buvo priversta tyliai išsižadėti ,,principų“ ir prieš savo valią skubiai nutraukti visą dešimtmetį trukusią, bet nebevaldoma instinktų orgija tapusią seksualinio išsilaisvinimo šventę. 

Pačioje Europoje panašūs eksperimentai su šeima taip pat buvo atliekami, bet jie ilgai vyko visuomenės užribiuose, juos atlikinėjo tik siauri „išsilaisvinti iš pasenusios moralės pančių“ nekantriausiai troškusių revoliucionierių būreliai. Jiems beliko pavydžiai gėrėtis komunistinėje Rusijoje įvykdytos seksualinės revoliucijos mastais bei laimėjimais, kurie buvo ir tebėra liaupsinami ne tik komunistines idėjas skleidusiuose leidiniuose, bet ir visų pakraipų pažangiųjų autorių rašiniuose. Kartu teko kantriai laukti, kol ir Vakaruose išmuš panašaus eksperimento valanda. Mat didžioji visuomenės dalis atkakliai laikėsi įsikibusi buržuazinės šeimos sampratos ir jos idealą bei vertybes grindžiančios ,,represyvios“ krikščioniškos moralės reikalavimų. Vakaruose seksualinės revoliucijos valanda išmušė tik XX a. septintajame dešimtmetyje, o pagrindiniu idėjiniu ją įkvėpusiu šaltiniu buvo H. Marcuse’s „pataisyta“ ir „pagilinta“ K. Markso totalinės komunistinės revoliucijos teorija. Visų senosios teorijos papildymų ir patikslinimų esmę sudaro ir išreiškia viena kertinė mintis. Pasak Marcuse’s, didžioji ir lemtinga Markso klaida buvusi ta, kad jis smarkiai pervertino proletariato kaip pažangiausios visuomenės klasės ir žmonijos revoliucinio avangardo galimybes bei vaidmenį. Iš tikrųjų proletariatas nepajėgia būti visuomenės avangardas ir žmonijos vedlys į komunistinę ateitį, nes jis iš principo nesugeba išsilaisvinti iš senosios visuomenės tamsumo ir prietarų. Todėl jis ir niekaip neatsikrato atgyvenusių moralės normų ir šeimos vaizdinių. Tad kovos už žmonijos išlaisvinimą avangardo vaidmenį iš beviltiško proletariato turi perimti nauja revoliucinė jėga – įvairiausios marginalios visuomenės grupės. 

Šios kovos vėliaviavnešio vaidmuo taip atnaujintoje teorijoje buvo skirtas seksualinėms mažumoms. Kartu šioje teorijoje buvo atsižvelgta ir į Rusijos eksperimento patirtį bei klaidas. Viena svarbiausių Marcuse’s ir jo sekėjų įžvalgų buvo ta, kad tokios revoliucijos negalima daryti „iš viršaus“ – skubotai ir šiurkščiai taikant atvirą prievartą Naujojo pasaulio netrokštančiai visuomenei. Buvo suprasta, kad, norint pagaliau įgyvendinti didžiąją Markso idėją ir jo utopinę Naujojo pasaulio viziją paversti tikrove, būtina tyliai ir pamažu keisti ,,laisvinamos“ visuomenės kultūrines ir moralines nuostatas ir transformuoti jos narių sąmonę siekiant „dekonstruoti“ kertinius Vakarų civilizacijos institutus, o labiausiai – šeimą. Šiam tikslui pasitelktos subtilaus ideologinio ir propagandinio „smegenų plovimo“ technologijos. Šitaip Vakaruose prasidėjo ir netruko pakilti antroji seksualinės revoliucijos banga, savo radikalumu ir mastais toli pranokstanti tarybinę lenininę pirmtakę. Teoriniu šios revoliucijos pagrindu ir įkvėpimo šaltiniu tapo būtent genderizmo ideologija – grynai ,,postmoderni“ markuziškojo neomarksistinio komunizmo ir kairuoliško liberalizmo idėjų samplaika ir kratinys. Naujoji taktika pasirodė esanti nepaprastai veiksminga – vis labiau besiplečiančios ir įsibėgėjančios revoliucijos mastai ir rezultatai stulbina. Rusijos komunistinės seksualinės revoliucijos eksperimentas su dar didesniu užmoju ir įkarščiu kartojamas visame demokratiniame Vakarų pasaulyje. 

Pati komunistinė pasaulio revoliucinio pertvarkymo idėja savo prigimtimi ir intencija yra tarsi dviveidis Janusas. Vienas jos veidas tarsi žvelgia į ateitį, kitas – nukreiptas į praeitį. Į ateitį nukreiptam žvilgsniui atsiveriantis horizontas skendi nežinomybės rūke, tačiau į praeitį nukreiptos Januso veido akys spinduliuoja ryžtu naikinti viską, kas patenka į jo akiratį. Komunistinės utopijos skelbėjai visada miglotai įsivaizdavo, koks iš tikrųjų bus jų žadamas žemiškasis rojus. Jie nuolatos dėl to nesutaria, tačiau yra vieningi vertindami praeitį – visi sutaria, kad jos turi nelikti nė pėdsakų. Maža to, ji turi būti ištrinta net iš žmonių atminties kaip tamsi prietarų ir stereotipų persmelkta žmonijos priešistorė. Taigi kokią ateitį numato ir ragina kurti marksistinio komunizmo teorija, nėra aišku net didžiausiems jos žinovams ir autoritetams. Tačiau iš šios teorijos skelbiamo požiūrio į praeitį kildinamas praktinis tikslas yra nuostabiai konkretus ir įvardijamas itin aiškiai. Net poetiškai ir aistringai: „pasaulį seną išardysim iš pačių pamatų“ – šitaip skamba atvirai šį tikslą įvardijantys „Internacionalo“, tai yra tarptautinio proletariato himno ugningi žodžiai. 

Markso kurstyta pasaulinė komunistinė revoliucija išsiskyrė tuo, jog privalėjo būti radikali ir totalinė. Jos tikslas niekada nebuvo ir nėra išlaisvinti žmogų tik iš ekonominės, socialinės ar politinės priespaudos. Totaliai išlaisvinti žmogų pirmiausia reiškia išlaisvinti jį iš paties savęs – iš Senojo žmogaus prigimties, o kartu ir iš visų iš jos kylančių ir jos diktuojamų moralės ir elgesio normų. Tokia revoliucija privalo būti visiškas Senojo žmogaus peržengimas – išsilaisvinimas iš iki šiol egzistavusios ir žinomos žmogaus formos, turintis atverti kelią absoliučiai „laisvai“ žmogaus savikūrai. O siekiamas revoliucijos tikslas ir galutinis rezultatas  –  antžmogis, tai yra,  kažkokia kitokia ir sunkiai įsivaizduojama „laisvos savikūros“ keliu turinti atsirasti žmogų pranokstančių  būtybių rūšis, turinti pakeisti dabartinę žmoniją ir užimti jos vietą. Pati antžmogio sąvoka dažniausiai asocijuojama su radikaliai antimoksline, antihumaniška ir iš esmės pamišėliška „rasinio pranašumo“ idėja, kuri buvo vienas svarbiausių vokiškojo nacionalsocializmo ideologijos kertinių stulpų. 

Tačiau kur kas mažiau žinoma ir rečiau kalbama apie tai, kad antžmogio vaizdinys buvo vienas svarbiausių įkvėpimo šaltinių ir Rusijos bolševikams. Pirmąjį dešimtmetį po jų įvykdyto perversmo buvo nevengiama atvirai ir išdidžiai skelbti, kad pradedamas kurti Naujas komunistinis žmogus būsiąs ne kas kita, o būtent antžmogis. Lyg tyčia – ir vargu ar tai atsitiktinis sutapimas – skambių kalbų apie antžmogį tarpsnis yra ir didžiausio seksualinės revoliucijos pakilimo sovietinėje Rusijoje laikotarpis. Žodis ,,antžmogis“ išnyko iš viešos vartosenos vėlgi lyg tyčia tuo pačiu metu, kai komunistinės TSRS vadovybės valia ir žaibišku sprendimu šalyje baigėsi pirmoji pasaulyje seksualinė revoliucija ir keliems dešimtmečiams oficialiai ,,išnyko“ pats seksas. Taigi antžmogio vizija ne tik nėra marksistinio komunizmo teorijos svetimkūnis, bet yra jos kertinis akmuo – idėjinis branduolys ir intelektualinė bei normatyvinė šerdis. Tai reiškia, kad jau XIX a. marksistinė komunistinės revoliucijos teorija savo giliausia esme iš pat pradžių buvo ne tik socialinės, bet ir antropologinės inžinerijos projektas. Joje buvo teoriškai sumanyta ir praktiškai užsimota iš pagrindų pakeisti žmogų ir jo prigimtį. 

Visos modernybės revoliucijos buvo ir tebėra skelbiamos ir vykdomos „humanizmo“ bei žmogaus išlaisvinimo ir išaukštinimo vardu. Tačiau visos jos tikrovėje ir praktikoje virto anksčiau pasulio istorijoje neregėtu žmogaus sumenkinimu ir pažeminimu – tyčiojimusi iš jo proto ir moralinio orumo. 

Maža to, ideologiškai ir propagandiškai liaupsinant žmogų ir aukštinant jo didybę, teoriškai ir praktiškai buvo paneigta pati žmogaus ir – dar svarbiau – vieningos žmonijos idėja. Tokia galimybė slypi pačiose „humanistinio“ mąstymo prielaidose. Tariamai humanistinė Naujo žmogaus vizija numato tokį visos žmonijos padalijimą, koks jokiais ankstesniais laikais nebuvo net įsivaizduojamas. Įsibėgėjant modernybei, o su ja Naujojo žmogaus kūrimo programai, Senasis žmogus buvo vis beatodairiškiau nuvertinamas. Žvelgiant iš Naujojo žmogaus kūrimo perpektyvos, Senasis žmogus yra visiškai bevertis arba, geriausiu atveju, tampa savaime menkaverte ,,žmogiška medžiaga“, iš kurios ir turi būti nulipdytas ,,tobulesnis“ ateities žmogus. Į jį žvelgiamą kaip į ,,atavistinę“ būtybę – ateities ir teisės egzistuoti neturinčią praeities atgyveną. Vadovaujantis moderniąja Naujojo žmogaus gamybos logika, visi žemėje gvenantys žmonės yra iš anksto pasmerkti būti ,,geresne“ ar ,,prastesne“, o vertinant dar griežčiau ir tiksliau – ,,tinkama“ ir ,,netinkama“ žmogiškąja žaliava. Kartu savaime randasi ir darosi toks pat neišvengiamas kitas pasidalijimas: vykstant šiam procesui, vieniems lemtis iš anksto yra paskyrusi žmogaus ,,gamintojų“, o kitiems – tik ,,gaminių“ vaidmenį. 

Šį pasiskirstymą vaidmenimis lemia tik viena paslaptinga asmens savybė, garantuojantį jo begalinį pranašumą prieš kitus žmonės. Toji savybė dažniausiai įvardijama kaip ,,pažangumas“. Taigi nepermaldaujama aukštesnė lemtis patvarkė taip, kad pasaulyje gyvena ,,atviri“ ir ,,progresyvūs“, t. y. gebantys žvelgti į ateitį ir pasiryžę ją kurti, šviesūs ir protingi žmonės. Ir yra ,,uždari“, t. y. besikabinantys į praeitį ir  stabdantys pažangos žygį nepataisomi tamsuoliai ir atsilikėliai. Jų skirtumai yra ne kiekybiniai (visiems žmonėms būdingų savybių ir gebėjimų laipsnio), bet kokybiniai – būtent prigimties, taigi antropologiniai, o tiksliau – rūšiniai skirtumai. Jie tokie milžiniški, kad darosi neįmanoma išsaugoti net vieningos žmonijos vaizdinio. Skirtumas tarp būsimo progresyvaus Naujojo ir atgyvenusio retrogradiško Senojo žmogaus  gali būti suvokiamas ir mąstomas tik kaip dviejų visiškai atskirų ir skirtingų būtybių rūšių biologinis ir antropologinis skirtumas. Iš tikrųjų Senojo ir Naujojo žmogaus skirtis grindžiama kertine prielaida, kad bedugnė tarp šių dviejų ,,žmogaus“ atmainų yra tokia pat neperžengiama ar net platesnė negu praraja tarp įprastai suvokiamo žmogaus ir, tarkime, gorilos. Todėl anksčiau ar vėliau turėjo būti atskleista ilgai ,,humanistinės“ retorikos skraiste dangstyta paslaptis – turėjo būti pasakyta, kad Naujajam žmogui apskritai nebetinka pats žmogaus vardas. Tinkamo vardo buvo ilgai ieškoma, kol pagaliau buvo nukaltas iš tiesų vykęs žodis. Antžmogis – toks yra kone tobulai vaizdingas ir tikslus Naujojo žmogaus vardas. 

Pačioje antžmogio idėjoje iš pat pradžių slypėjo naikinimo logika. Ji paprasčiausiai nepalieka vietos žmogui, kuris Vakarų kultūroje – religijoje, filosofijoje, mene – buvo suvokiamas kaip ,,tarpinė“ būtybė, įsikūrusi tarp dviejų idealių buvimo polių. Dievas ir gyvulys – šitaip buvo įvardijami abu šios grandinės galai, simboliškai apribojantys ir užbrėžiantys žmogaus buvimo pasaulyje galimybių erdvę. Lemtingai svarbi aplinkybė: nors žmonės yra labai įvairūs ir stovi ant skirtingų tobulumo grandinės pakopų, jie visi yra žmonės – visuotinės žmonijos nariai – būtent todėl, kad yra tik išsibarstę skirtinguose tos pačios erdvės taškuose. Antžmogio vizija yra radikaliausias žmogaus ir vieningos žmonijos idėjos paneigimas kaip tik todėl, kad ji sugriauna šią bendro žmonių buvimo erdvę ir net teorinę tokios erdvės buvimo galimybę. Išradus antžmogį pats žmogus nebegali egzistuoti, nes žmogiškai atrodančių būtybių gyvenimo lauke jam tiesiog nebėra vietos. Antžmogio priešingybė gali būti tik kažkoks be galo menkas ir niekingas išorinį žmogaus pavidalą turintis padaras – ikižmogis.

Milžiniškas atotrūkis tarp teorijos ir praktikos yra seniai pastebėtas moderniųjų revoliucijų bruožas. Teorinis humanizmas ir žmogaus aukštinimas praktikoje baigiasi žmogaus žeminimu ir net visišku jo gyvybės nuvertinimu. Teoriškai skelbiama visų žmonių lygybė ir brolybė praktikoje virsta didžiausia istorijoje – net antropologine, taigi rūšine, žmonijos nelygybe. Tačiau keistas dalykas: nors šis visas revoliucijas lydintis atotrūkis vis kartojasi ir net auga, Senąjį pasaulį į dulkes permalančios revoliucijų girnos nesiliauja suktis. Maža to, kiekviena nauja revoliucija yra radikalesnė ir labiau griaunanti negu jos pirmtakės. Tačiau nors veikia šis revoliucijos radikakalizavimosi ,,dėsnis“, jo žinojimas nieko nekeičia: patyrusius fiasko puikaus Naujo pasaulio kūrėjus keičia kiti jo statytojai, o lyg ir turėjusios nusivilti bei šio to pasimokyti iš karčios patirties visuomenės nieko neišmoksta ir noriai lipa ant to paties grėblio, lengvai pasiduodamos naujų vedlių į šviesią ateitį žarstomų pažadų kerams. 

Mėginant perprasti šį keistą aklumą atrodo, kad moderniųjų revoliucijų gyvastingumo mįslės raktas yra būtent Senojo ir Naujojo žmogaus skirtis. Mat šią skirtį grindžianti kertinė fundamentalaus žmonijos nebendramatiškumo idėja yra paslėpta nuo to, ką galima pavadinti sveiko proto žvilgsniu. Kaip pasakytų garsioji totalitarizmo tyrinėtoja H. Arendt, sveiką protą apakina ir padaro aklą nuolatos kartojami žodžiai ,,humanizmas“ ir ,,žmogus“, todėl jis dažniausiai nepajėgia įžvelgti Senojo ir Naujojo žmogaus skirtyje paslėptos žmonijos negailestingo skirstymo logikos. Ši logika numato žmonijos skirstymą į Naujojo žmogaus atstovais save laikantį istorinės pažangos ,,avangardą“ ir jos ,,ariergardą“, kuriam automatiškai priskiriamai visi Senojo žmogaus rūšies nariai. Savo ruožtu tai reiškia, kad nuolatos keičiasi ir revoliucijos vedliai: Šaltąjį karą pralaimėjęs naują pasaulį ir žmogų kūręs neva rytietiškas sovietinis komunizmas pasirodė esąs nepakankamai pažangus ir turėjo užleisti revoliucijos vėliavnešio vaidmenį jį atėjusiam pakeisti revoliucingesniam ir todėl pažangesniam tariamai vakarietiškam komunizmui. 

Tęsinys kitose dalyse

***

1 – Šiame tekste tenka perteikti ir referuoti ideologizuotą marksistinį žodyną, kurio žodžių reikšmės skiriasi nuo politinėje teorijoje įprastai tiems patiems žodžiams suteikiamų reikšmių. Viena vertus, tai lemia tekste vartojamų kabučių gausą. Kita vertus, kai kurios nuolatos besikartojančios iškreiptos reikšmės sąvokos vartojamos be kabučių. Tai didžiąja raide rašomi Senasis ir Naujasis pasaulis, Senasis ir Naujasis žmogus, nurodantys priešpriešą tarp esamo pasaulio ir žmogaus iki moderniosios, ypač komunistinės, žmogaus perkūrimo revoliucijos ir numatomo jai pasiekus savo tikslą. Taip pat be kabučių vartojami žodžiai „revoliucija“ (tradicinės visuomenės perkūrimas pagal modernius Naujo žmogaus, ypač (neo)marksizmo ideologijos, projektus), „seksualinis išlaisvinimas“ (seksualinių troškimų kurstymas ir jų tenkinimo pavertimas elgesio norma), „buržuazinis“ (sąvoka, marksistų vartota nurodant keistinus ikikomunistinės visuomenės bruožus), „pažangus“ (atstovaujantis kairiąją progresyvistinę ideologiją), „antžmogis” (Naujasis žmogus, kokybiškai pranokstantis ikirevoliucinę žmogaus formą), „socialinė lytis” (vien subjektyviu savo lytiškumo įsivaizdavimu pagrįstas lyties suvokimas), „žmogaus teisės” (institucionalizuoti modernaus individo troškimai).