Dalinkitės
Mūsų
visuomenė
(tėvai,
mokytojai,
medikai)
panaši
į
nuo
mažens
prievartaujamą
moterį.
Kuri
nesupranta,
kad
su
ja
blogai
elgiamasi.
Ir
rimtai
neprotestuoja.
O
mūsų
valdantieji
vėl,
kaip
LSSR
KP
CK,
gyvena
savo
paraleliniame
pasaulyje.
Ideologinės
iliuzijos
pasaulyje,
kuriame
vėl
statomas
naujas
“šviesus
rytojus”.
Nelabai
sutampantis
su
bebalsės
ir
bejėgės
visuomenės
daugumos
lūkesčiais,
baimėmis,
poreikiais.
Kur
didžiai
reikšminga
vaivorykšte
nudažyti
perėją
ar
suoliuką.
Kur
būtinai
reikia
–
prieš
tėvų
valią
–
į
mokyklų
programas
įbrukti
ankstyvą
vaikų
seksualizaciją
ir
pavadinti
ją
“gyvenimo
įgūdžiais”.
Kur
valstybės
saugumas
ginamas,
atimant
Lietuvos
pilietybę
iš
mūsų
šalį
garsinusios
ledo
šokėjos
Drobiazko.
Nors
Saugumas
(VSD)
jokių
grėsmių
sportininkės
viešoje
raiškoje
neįžvelgia.
Tuo
metu,
kai
tikrame
pasaulyje
gyvenantiems
rūpi
daug
paprastesni,
“banalūs”
dalykai.
Kad
mokytojų
ir
medikų
algos
nebūtų
elgetiškos.
Ir
kad
apskritai
liktų
tų
mokytojų
ir
gydytojų.
Ir
paštininkų.
Ir
policininkų.
Ne
vien
tiktai
didmiesčiuose.
Nes
pašto
skyrių,
mokyklų,
dar
ne
visiškai
merdintiems
ligoniams
pasiekiamų
poliklinikų
tinklas
–
tai
ne
tiktai
ekonomika
,
kurią
reiktų
be
perstojo
“optimizuoti”.
Tai
–
žmones
sujungianti
kultūra.
Civilizacija.
Tai
iš
tikrųjų
ir
yra
mūsų
Valstybė,
kurią
patriotams
turėtų
rūpėti
išsaugoti.
Kaip
ir
negailestingai
naikinamą
mūsų
sielų
lopšį,
Tėvynės
gamtą,
kertamus
jos
ąžuolus.
Bet
tokia
patriotizmo
forma
būtų
daug
sunkiau
įgyvendinama,
negu
apspjaudyti
į
Vilniaus
katedros
šventorių
atitemptą
rusų
tanką.
Todėl
entuziastų
pertekliaus
neatsiranda.
Mokytojų
streikas
teikia
vilčių,
kad
tikresnio
patriotizmo
paieškos
ir
visuomenės
savigarba
po
truputį
bunda.
Robertas
Grigas,
kunigas
