Pribrendo reikalas sudėlioti dalykus į lentynėles dėl Ukrainos.
Ramšnas Aušrotas
Pirma. Ukrainos atveju galimi du keliai: a) karas iki pabaigos (Ukrainos pergalės) b) taikos susitarimas (konflikto įšaldymas)
Pirmasis variantas – tai, ko mes visi norėtume. Tačiau jis – realiai neįmanomas. Dėl daugybės priežasčių, kurių čia nevardinsiu. Tačiau jei kam atrodo, jog jis yra realus, parašykite komentaruose. Bet be jokių jeigu (t.y. jeigu Vakarai teiks paramą, jeigu Europos valstybės susitars dėl paramos).
Antra. Žmonės, kurie pasisako už pirmąjį variantą nuo žmonių, kurie pasisako už antrąjį variantą skiriasi savo vertybių herarchija. Pirmiesiems pagrindinė vertybė yra teisingumas, antriesiems – taika. Tai nereiškia, jog pirmiems nėra brangi taika, o antriems nėra svarbus teisingumas. Tačiau tai, ką žmonės laiko pagrindine vertybe, apspręndžia tai, kaip jie vertina politinius veiksmus ir kaip juos aiškina.
Trečia. Dabartinė JAV Prezidento administracija niekada nesakė, jog ji rems pirmąjį kelią. Priešingai, tiek prieš rinkimus, tiek po tų prezidentas D. Trampas žadėjo visiems antrąjį kelią. Ne pirmąjį, bet antrąjį. Ir nuosekliai eina šiuo keliu. Patinka kam nors tai ar nepatinka.
Ketvirta. Būtina suprasti, jog taikos susitarimas, kad ir koks jis bebūtų, neatstatys teisingumo taip, kaip mes jį suprantame. Teisingumas būtų, jei Rusija grąžintų Ukrainai visas jos okupuotas teritorijas. Tai yra nerealu. Ir tai aišku jau dabar.
Penkta. Todėl nereikia reikalauti, jog iš antrojo varianto (derybų dėl taikos) kiltų tai, ko iš jo negali kilti. Ir nereikia dėl vedamų taikos derybų viešai plėšytis marškinių ar kibti į atlapus tiems, kurie jas veda. Norite teisingumo, rinkitės pirmąjį variantą. Durys dar neuždarytos.
Šešta. Kad taikos derybos būtų įmanomos, reikia, jog prie stalo susėstų abi kariaujančios pusės. Jei ketini derėtis, tai negali vadinti kito žudiku, teroristu, nežmogumi ir pan. (net jei tai ir yra tiesa). Jei ketini nutraukti karą, turi sukąsti dantis ir kalbėtis su kita puse, net jei jo ir nekenti. Jei to negali ar nenori padaryti, renkiesi pirmąjį variantą.
Septinta. Todėl reikalavimas Amerikai, kad ji nebendraudama su Rusija pasodintų pastarąją už derybų stalo su Ukraina yra ir nerealus ir veidmainiškas. Taip sakantys iš tiesų nenori antrojo varianto. Todėl būtų sąžininga tai pripažinti.
Aštunta. Skirtumas tarp Baideno ir Trampo yra tik tas, jog pirmasis paramą teikė mainais už ideologiją (Stambulo konvencija, partnerystė), o antrasis – mainais už galimybę eksploatuoti Ukrainos resursus. Kas yra blogiau, vertinti jums.
Devinta. Ankstesnė JAV administracija vadovavosi deontologiniu požiūriu, pagal kurį svarbiausia yra veiksmo moralumas, o tai, kokias jis sukels pasekmes, nėra svarbu. Dabartinė JAV administracija, priimdama sprendimus, vadovaujasi konsekvencine (arba utilitaristine) etika.
Deontologiniu požiūriu, svarbiausia yra veiksmo moralumas, o veiksmo sukeltos pasekmės yra antraeilis dalykas. Deontologas pasakytų, jog mūsų pareiga yra sakyti tiesą, kad ir kokios pasekmės būtų. Vakar šią laikyseną ir pademonstravo Ukrainos prezidentas. Beje, būtent deontologine etika yra grįsta taip vadinama “vertybinė politika” Lietuvoje. Mūsų politikams buvo būtina pasakyti tiesą apie Kiniją, ir nesvarbu tai, kokias praktines pasekmes tai sukels mūsų šaliai.
Utilitarizmo požiūriu, pagrindinis moralinio vertinimo kriterijus yra pasekmės arba nauda, kurią atneša veiksmas. Veiksmas turi būti toks, jog atneštų kuo didesnę naudą kiek įmanoma didesniam suinteresuotųjų asmenų ratui. Tai ir yra dabartinė JAV politika. Kalbėti apie tai, kad Rusija yra agresorė yra teisinga, bet neperspektyvu. Apie tai vakar Zelenskį įspėjo Trampas, klausdamas ar jis nori Trečio pasaulinio karo. Perspektyvu yra susodinti visus prie stalo pasiekti kiek įmanoma naudingesnį susitarimą.
Taigi, JAV politinių ir diplomatinių veiksmų etinis vertinimas priklauso nuo pasirinktos etikos teorijos. Nesuprantantys, kokia etine perspektyva vadovaujasi JAV administracija, nesupras ir jos veiksmų. Nenorintys suprasti, ir toliau vertins jos veiksmus iš deontologinės perpektyvos, kas yra beprasmiška. Bet gerai kursto pasipiktinimą ir generuoja laikus.
Dešimta. Dauguma sutiktų, kad iš būsimo taikos susitarimo naudą gautų Ukraina (netiesiogiai ir mes), bet tikrai ne Rusija. To norintys iš esmės vadovaujasi deontologine etika, reikalaujančia kad teisingumas būtų įgyendintas. Tačiau tai ne kas kita, kaip pirmojo varianto siekimas antrojo būdu. Tačiau taip logika neveikia. Ir tai yra neįmanoma.
Taigi, Norite įgyvendinti teisingumą? Remkite Ukrainą ir tai darykite iki galo. Laimėkite ar mirkite kartu su ja. Nes Ukraina nenusipelno to, kad Europa ir toliau “tęstų gumą”, o po metų imtų ir pasakytų: “žInai, gal tau reikia derėtis”. Ir nepaverskite Ukrainos mirties ar gyvybės klausimo savo išprotėjusių ir atsakomybės nesuvokiančių dorybių šėlsmu.
