Dalinkitės
Baltarusijos
prezidentui
Aliaksandrui
Lukašenkai
jau
seniai
prilipo
“diktatoriaus”
etiketė.
Tiesą
sakant,
jis
mėgsta
save
taip
apibūdinti.
Neseniai,
liepos
1
d.
kreipdamasis
į
tautą,
jis
pasigyrė,
kad
daugelis
įtakingų
Vakarų
šalių
“staiga
pavadino
jį
diktatoriumi”
dėl
planų
Baltarusijos
teritorijoje
surengti
Vagnerio
smogikų
grupės
susitikimą.
Nuo
to
laiko
susirūpinimas
Vagneriu
neslūgsta,
tačiau
Lukašenka
spėjo
pasirūpinti
ir
kitais
klausimais,
įskaitant
Liaudies
Milicijos
sukūrimą,
kalio
eksporto
apimčių
atkūrimo
ir
derliaus
nuėmimo
eigos
priežiūrą
ir,
galbūt,
net
pradėti
galvoti
apie
2025
m.
numatytus
naujus
prezidento
rinkimus.
Sprendžiant
iš
tarptautinės
žiniasklaidos
pranešimų,
Vagnerio
reikalas
šiame
įsipareigojimų
sąraše
užima
pirmąją
vietą.
Pasak
šiuo
metu
Prahoje
gyvenančio
rusų
žurnalisto
Timūro
Olevskio,
šiuo
metu
Baltarusijoje
yra
nuo
2000
iki
2500
Jevgenijaus
Prigožino
Vagnerio
gaujai
priklausančių
kovotojų.
Tačiau
jų
skaičius
gali
išaugti
iki
10
000,
jei
Vagneriui
bus
leista
veikti
kaip
komerciniam
kariniam
daliniui.
Tiesa,
jei
Vagneris
nebepriklausys
Prigožinui,
vargu
ar
šių
samdinių
skaičius
Baltarusijoje
viršys
5
000.
Olevskis
mano,
kad
V.
Putinas
gali
panaudoti
Vagnerį
Baltarusijoje,
kad
visiškai
atimtų
iš
pastarosios
likusius
savarankiškumo
elementus.
Jurijus
Drakachrustas
iš
“Laisvosios
Europos
radijo”
ir
“Laisvės
radijo”
pasidalijo
mažiau
agitacine
versija.
Savo
interviu
įžangoje
televizijos
“Current
Time
TV”
žurnalistas
aprašė
Vagnerio
penktosios
kolonos
atvykimą
į
Celo
kaimą
Mogiliovo
srityje,
kur
liepos
19
d.
buvo
oficialiai
įregistruota
Prigožino
įmonė
“Concord
Management
and
Consulting”.
Atsižvelgiant
į
tai,
kad
jos
pavadinimas
toks
pat,
kaip
ir
nuo
1997
m.
Sankt
Peterburge
registruotos
Prigožino
įmonės,
Baltarusijos
padalinys,
kuriame
interesų
sričiai
priskiriamas
nekilnojamasis
turtas,
tikriausiai
yra
šios
firmos
dukterinė
įmonė.
Dieną
prieš
tai
į
Celį
atvykusią
koloną
lydėjo
90
transporto
priemonių,
įskaitant
mikroautobusus,
pikapus,
tolimojo
susisiekimo
autobusus,
vilkikus
su
priekabomis,
visureigius,
degalų
sunkvežimius
ir
“Ural”
platforminius
automobilius
su
priekabomis.
Tačiau
sunkiosios
karinės
technikos
neaptikta.
Be
to,
kai
kuriais
“Telegram”
kanalais
buvo
išsakyta
mintis,
kad
Baltarusijoje
Vagneris
gali
tapti
Rusijos
finansuojamos
Sąjunginės
valstybės
regioninės
karinės
grupuotės
papildymu,
o
Baltarusijos
gynybos
ministerija
paskelbė,
kad
Vagner
kariai
mokys
Baltarusijos
teritorinės
gynybos
dalinius.
Tuo
tarpu
A.
Lukašenka
ką
tik
pasirašė
įstatymą
dėl
Liaudies
milicijos
–
trečiojo
krašto
apsaugos
sluoksnio,
papildančio
reguliariąją
kariuomenę
ir
teritorines
grupuotes,
galinčio
apsaugoti
Baltarusiją
nuo
galimų
invazijų
ir
įvairių
sričių
spalvotųjų
revoliucijų
rengėjų.
Drakachrusto
nuomone,
dabartinis
Lukašenkos
vaidmuo
Vagnerio
atžvilgiu
yra
reaktyvus.
Asmeniškai
jam
nereikalinga
samdinių
grupė
Baltarusijoje.
Vienintelis
trišalio
susitarimo,
sudaryto
su
Putinu
ir
Prigožinu,
aspektas,
kurį
Lukašenka
tikrai
vertina,
yra
jo,
kaip
Rusijos
gelbėtojo,
įvaizdis.
Tačiau
kadangi
Vagnerio
pajėgos
dabar
yra
Baltarusijoje,
jam
reikia
jas
kaip
nors
pasitelkti.
Kitoje
publikacijoje
Drakachrustas
šią
idėją
palygino
su
gandais,
kad
Kalinausko
batalionas,
kelių
šimtų
baltarusių
grupė,
kovojanti
už
Ukrainą,
vėliau
gali
šturmuoti
Baltarusiją.
Baltarusijos
ekspertų
nuomone,
abi
idėjos
yra
išgalvotos.
Lukašenka
veikiau
apsidraudžia.
Turint
tai
omenyje,
buvo
sukurta
Liaudies
milicija
ir
teritorinės
gynybos
daliniai.
Baltarusijos
prezidentui
tai
yra
oficialaus
Minsko
sistemingo
pasirengimo
požymiai,
priešingai
nei
Maskvos
chaosas.
Lukašenka
nenori
būti
varomas
į
Rusijos
karo
veiksmus,
tačiau
situacija
gali
kaip
nors
susiklostyti
taip,
kad
to
prireiks,
svarsto
Drakachrustas.
Kalbant
apie
ekonomiką,
galima
tikėti
gandais,
kad
Europos
sankcijos,
dėl
kurių
Baltarusijos
kalio
išvežimas
iš
Lietuvos
uosto
Klaipėdoje
buvo
uždraustas,
nebus
atšauktos,
nors
kai
kurios
Europos
Sąjungos
narės,
ypač
Portugalija,
teigė,
kad
tai
būtų
naudinga
Brazilijai,
nuolatinei
Baltarusijos
kalio
pirkėjai.
Tokiomis
sąlygomis
vienintelė
Baltarusijos
išeitis
–
didinti
tranzitą
per
Rusiją.
Liepos
18
d.
susitikime
su
Lukašenka
pirmasis
ministro
pirmininko
pavaduotojas
Nikolajus
Snopkovas
pranešė,
kad
jeigu
per
pirmąjį
2022
m.
pusmetį
per
Rusijos
jūrų
uostus
buvo
pervežta
1,5
mln.
tonų
Baltarusijos
krovinių,
tai
2023
m.
šis
kiekis
siekė
beveik
6
mln.
tonų
–
400
proc.
daugiau.
Devyniasdešimt
septynis
procentus
šių
krovinių
sudaro
mineralinės
trąšos
ir
rafinuoti
naftos
produktai,
t.
y.
būtent
tai,
ko
Vakarų
sankcijos
neleidžia
Minskui
gabenti
per
Baltijos
šalių
uostus.
Pirmąjį
šių
metų
pusmetį
per
Rusijos
uostus
buvo
pervežta
2,7
mln.
tonų
kalio
trąšų.
Interviu
Baltarusijos
oficialiai
spaudos
agentūrai
“Belta”
A.
Snopkovas
pripažino,
kad
dėl
atsijungimo
nuo
Lietuvos
ir
Latvijos
uostų
įvairių
produktų
gabenimo
išlaidos
išaugo
nuo
dviejų
iki
penkių
kartų,
ypač
jei
gabenama
TransSibiro
magistrale.
Ir
vis
dėlto
2023
m.
planuojama
eksportuoti
8
mln.
tonų
kalio.
Palyginimui,
iki
sankcijų
įvedimo
Baltarusija
eksportuodavo
9-10
mln.
tonų,
tačiau
įvedus
sankcijas
kalio
eksportas
sumažėjo
iki
5,5
mln.
tonų.
Dabar
jis
atsigauna,
nepaisant
didelės
konkurencijos
iš
Kanados.
Galiausiai,
kol
kas
nėra
nieko
aiškaus
dėl
2025
m.
rinkimų.
Liepos
6
d.
spaudos
konferencijoje
A.
Lukašenka
sakė,
kad
“apie
prezidento
rinkimus
dar
net
negalvojo.
…
Galbūt
tik
apmąstymų
prasme:
kas
bus
po
manęs?”.
Šią
pastabą
galima
interpretuoti
įvairiai
–
nors
opozicijos
komentatoriai
įtaria,
kad
Lukašenka
vėl
pasirengęs
pratęsti
prezidento
kadenciją,
nors
anksčiau
ne
kartą
patikino
priešingai.
Bet
kuriuo
atveju
Lukašenka
ir
toliau
dalyvauja
visuose
svarbiuose
Baltarusijos
gyvenimo
aspektuose
–
nuo
karinės
parengties
ir
derliaus
nuėmimo
iki
tarptautinių
santykių.
Iš
tiesų,
liepos
23
d.
įvykęs
Lukašenkos
vizitas
į
Rusiją
buvo
jau
šeštasis
nuo
šių
metų
pradžios.
Eurasia
Daily
Monitor,
Grigory
Joffe
Komentarai