Fenomenas Lietuvoje – siūloma tarptautinės akreditacijos reikalavimą šunims asistentams tiesiog panaikinti. Tai verčia svarstyti, iš kur mūsų šalyje kyla minčių, kad žmonėms su negalia galima teikti likučius, nelicencijuotas, neakredituotas paslaugas. Mokykloje mokytojo asistentas gali būti tik su vidurinės diplomu, žmogaus asistentas namuose, išklausęs vos keliolikos valandų kursą, tuo tarpu visame pasaulyje neregius, kitas negalias turintiems žmonėms padedanti šuo-asistentas „gerai“ ir iš garažo? Tik priminsiu, kad profesionaliai paruošti tokį šunį dabar užtrunka penkerius metus.
Maža to, mažinami reikalavimai šunų rengimui kelia grėsmę asistentinių šunų patikimumui ir jų naudos gavėjų saugumui: juk jau turėjome istoriją, kuomet lydint šuniui vedliui žmogus vos nepapuolė po autmobilio ratais.
Be kita ko, jau dažnėja atvejų, kai asmuo, norintis visur patekti su savo augintiniu, tiesiog uždeda jam liemenę su spec. užrašu ir visur ramiai su juo keliauja, neturėdamas negalios ir už tai nėra jokios atsakomybės. Kas atsakys, jei toks šuo kažkam įkas? Mėginama teigti, kad tarptautinė akreditacija neįmanoma ir ją reikia panaikinti?
Kaip pavyzdį pateiksiu manopačios vadovaujamą „Mulan“ fondą. Pernai įgiję prestižinį assitance dogs international (tarpautinis šuo-asistentas) statusą, nuolat kasdien toliau tobulėjam. To reikia, tam, kad būtume įvertinti ir toliau. Esu įsitikinusi, kad tobulėti, stengtis ir nuolat mokyti reikia, o ne priešingai, mažinti reikalavimus.
Priežasčių, kodėl reikėtų rinktis aukštus standartus atitinkantį, sertifikais tai pagrindžiantį sveiką šunį, apstu. Drąsiai darau prielaidą, kad didelė asistentinių šunų kaina ir minimali atsakomybė vilioja nesąžiningus veikėjus. Negalios įtraukties sritis jau dabar yra tokia, kurioje žmonės gali skelbtis ekspertais be jokios reguliacijos. Jeigu nebus anuliuota ši bevertė idėja situacija tik blogės.
