Ilgametės Seimo narės, buvusios Seimo Pirmininkės Irenos Degutienės kalba Aleksandro Stulginskio žvaigždės įteikimo ceremonijoje: Gerbiamas Prezidente, Gerbiamoji Seimo Pirmininke, Gerbiamas mano kolega Česlovai Juršėnai,
ir gerbiami kolegos, kuriuos dar kai kuriuos pažįstu, kitų jau nepažįstu, bet visi vis tiek liksite kolegomis ir to jums linkiu nežiūrint, ar būsite šitoje Seimo salėje, ar būsite kažkur kitur, svarbiausia, kad sutikę gatvėje vienas kitą galėtumėte ir pažinti, ir ramiai pasakyti: labas, kolega, kaip tau šiandien gyvenimas klostosi, ar viskas gerai, ar gera sveikata. To jums nuoširdžiai, žmogiškai linkiu.
Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad nesijaudinu. Atrodytų, tiek kartų stovėta šioje tribūnoje, tiek metų dirbta šioje salėje, tačiau tokie sugrįžimai kelia ne tik prisiminimus, bet ir pačias tikriausias emocijas.
Žinoma, šiandien man svarbiausia emocija, kurią dabar jaučiu, – dėkingumas. Ačiū visiems, kurie mano darbą mato kaip prasmingą ir vertą tokio garbingo apdovanojimo. Tai, kad jis susietas su Aleksandro Stulginskio vardu, primena ne tik mūsų parlamentarizmo istoriją, bet ir visą pačios Lietuvos valstybės istoriją. Tai, ką mes kūrėme, kuriame ir kursime – taip pat ir kasdieniu darbu šioje salėje.
Taip jau yra, kad į vadovėlius ir monografijas pirmiausiai įrašomi svarbiausi įvykiai, reikšmingiausios datos, iškiliausios asmenybės. Tai – logiška ir teisinga. Tačiau yra ir nematomoji istorijos pusė. Yra daugybė žmonių, kasdien kantriai ir tyliai dirbančių savo darbą ir taip rašančių savo tautos ir valstybės metraštį. Toks buvo ir Aleksandras Stulginskis – istorijos knygose nekrintantis į akis, neįsivėlęs į skandalus, neužgožiantis savo amžininkų. O tuo pat metu – viena svarbiausių asmenybių laisvę atgavusioje Lietuvos valstybėje: Steigiamojo Seimo Pirmininkas, Prezidentas, su bendradarbiais vedęs Lietuvą iš carinės rusijos orbitos į civilizuotą pasaulį. Vienas iš Lietuvos krikščionių demokratų partijos steigėjų, grindęs savo veiklą krikščioniškosiomis ir bendražmogiškosiomis vertybėmis. Visa tai man labai artima ir svarbu.
Tai buvo svarbu ir šviesaus atminimo Nijolei Felicijai Sadūnaitei – asmenybei, su kuria dalytis šios dienos apdovanojimą man yra didelė garbė. N. Sadūnaitė mums buvo gyvas simbolis laisvės, nesitaikymo ir neprisitaikymo, sąžiningo gyvenimo ir sąžiningo bendravimo su žmonėmis. Paradoksas, tačiau tyli ir kukli moteris, vienuolė, pagal išsilavinimą – medicinos sesuo, tapo vienu pavojingiausių priešų okupantų valdžiai. N. Sadūnaitė kartu su Antanu Terlecku, Petru Cidziku, Vytautu Bogušiu ir kitais bendraminčiais veikė tarsi moralinis ir vertybinis pamatas, griaunantis sovietijos kalėjimo sienas. Mums, einantiems į Sąjūdį, į politiką, į laisvę atgavusios Lietuvos kūrimo darbą, buvo daug lengviau ir drąsiau, turint tokį autoritetą, tokį moralinį ir vertybinį užnugarį, kokiu buvo N. Sadūnaitė ir jos bendražygiai.
Jeigu bandytume surasti ir suprasti, kur slypėjo šių žmonių drąsos ir pasiaukojimo šaknys, turbūt rastume dvi svarbiausias vertybes: laisvę ir žmogiškumą. Jos neatskiriamos. Nėra tikros laisvės be žmogiškumo, be paprasto kasdienio solidarumo su kitu žmogumi, su vaikais ir tėvais, su kolegomis, kaimynais, tiesiog bendrapiliečiais. Ir šis solidarumas gyvenime virsta tvirtu ryšiu tarp žmonių, dirbančių bendrą darbą, siejamų bendro reikalo. Lotyniškai tai vadinama „res publica“. Mūsų atveju – Lietuvos Respublika, kurios parlamente susitinkame.
Apie antrąją pamatinę vertybę – laisvę – kalbėta ir kalbama labai daug. Kiekvienas ją supranta ir kuria savaip. Laisvė kalbėti, ką galvoji ir laisvė skaityti knygas, kurios buvo draudžiamos. Laisvė keliauti ir laisvė studijuoti užsienio universitetuose. Laisvė būti Europos Sąjungoje ir NATO. Man šiandien didžiausias laisvės įrodymas – mūsų jaunimas, kuris jaučiasi laimingiausias pasaulyje. Jaunimo neapgausi, nepriversi meluoti, neįtikinsi kalbėti tai, ko nėra. O laimė be laisvės neįmanoma. Todėl yra pagrindo galvoti, kad Lietuvos ateitis – ne tokia jau bloga, kaip kartais ją piešia cinikai ir pesimistai. Esame laisva valstybė laisvame pasaulyje, ir tai yra labai daug. O kas nori įrodinėti priešingus dalykus, tepažiūri dar kartą į Lietuvos istorinę seserį Ukrainą. Komentarų turbūt nereikia. Priešas yra šalia mūsų.
Todėl mano palinkėjimas esamiems ir būsimiems politikams, visiems Lietuvos žmonėms – saugokime laisvę ir žmogiškumą. Jeigu turėsime tai – turėsime viską, ko norime. Turėsime valstybę, kurioje tvarkysimės pagal savo supratimą ir savo valią. Kolegos parlamentarai, kaip žmogus, daug metų dirbęs tą patį darbą kaip jūs, noriu Jums palinkėti: nepasimeskite smulkmenose, nematuokite savo laiko kadencijomis, nesusitapatinkite su pareigomis, kad ir kokios svarbios jos būtų. Tai – laikina. O laisvės jausmas – amžinas. Žmogiškumo jausmas – amžinas. Tai eina iš kartos į kartą ir tęsia mūsų tautos ir valstybės istoriją. Savo laiku tai oriai ir garbingai tęsė Aleksandras Stulginskis ir jo amžininkai. Šiandien ši misija skirta mums. Po mūsų ją pratęs kita – laisva ir laiminga – Lietuvos karta.
Dar kartą dėkoju už Aleksandro Stulginskio žvaigždę. Tai yra aukščiausias Seimo apdovanojimas. Priimu ją kaip įvertinimą darbo, kurį dirbau išvien su daugybe matomų ir nematomų bendraminčių. Ir kaip priminimą, kad istorijos kelyje niekada nesame vieni – šalia visada yra kitas žmogus. Būtent čia, būtent taip ir prasideda nepriklausoma demokratinė Lietuvos valstybė.
Ačiū Jums.
The post Aleksandro Stulginskio žvaigždės laureatė Irena Degutienė: „Priimu ją kaip įvertinimą darbo, kurį dirbau išvien su daugybe matomų ir nematomų bendraminčių“ appeared first on Kauniečiams kasdienės naujienos.
Komentarai