Dalinkitės
Mūsų dienų žmogus yra labai išlepęs. Jis bijo mažiausios kančios ir nori kasdien mėgautis maloniais išgyvenimais. Net ir tikintys žmonės nori, kad Dievas iš jų gyvenimo pašalintų bet kokius sunkumus, o tikėjimo praktikos būtų lengvos. JAV ketvirtadalis katalikų renkasi dalyvavimą pamaldose per internetą, įsitaisę fotelyje atlieka sekmadienio Mišių pareigą. Toks išlepimas yra svetimas Evangelijos dvasiai.
Jėzus, pradėjęs skelbti Evangeliją, savo mokiniams ne kartą priminė, kad Jeruzalėje jam teks daug kentėti, būti nužudytam ir trečią dieną prisikelti. Kai apaštalas Petras pabandė drausti, kad Jėzus taip nekalbėtų, jis buvo aštriai subartas, kad mąsto ne Dievo, bet žmonių mintimis. Ta proga Jėzus pasakė įsidėmėtinus žodžius: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras“ (Mt 16, 24–25).
Evangelistas šv. Jonas paaiškina, ko reikia išsižadėti, kad mumyse pasiliktų Dievo meilė: „Nemylėkite pasaulio nei to, kas yra pasaulyje, <…> nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio“ (1 Jn 2, 15–16). Iki galo priimti Evangeliją mums trukdo netvarkinga savęs meilė, todėl krikščioniškoji askezė primygtinai kviečia budėti ir neleisti, kad būtume pavergti pasaulio dvasios.
Akių geismas. Mūsų akys yra didžiausi vartai, per kuriuos veržiasi pasaulio dvasia, o su ja ir nuodėmė, todėl reikalingas nuolatinis budėjimas, kad šie vartai reikiamu metu būtų užverti. Verta pasitikrinti, ir kiek laiko praleidžiame, naršydami internetą.
Kūno geismas. Mums gerai pažįstami dažnai mus atakuojantys netvarkingi kūno geismai. Jie yra tarsi drumzlinas šaltinis, iš kurio veržiasi pačios sunkiausios nuodėmės, visų pirma, gobšumas ir neskaistumas.
Gyvenimo puikybė, apie kurią kalba apaštalas Jonas, dažnai lieka pakankamai neįvertinta, o ji yra pats pagrindinis Dievo meilės priešas. Puikybė trukdo deramai įvertinti savo dvasinę būklę ir laiku pataisyti tai, kas taisytina. Trukdo nusižeminti ir pripažinti padarytas nuodėmes.
Dvasinio gyvenimo žinovas tėvas H. Caffarelis rašo: „Mūsų meilei Dievui siaubingai trukdo prisirišimas prie savęs, ir šis prisirišimas prie savęs susideda iš daugelio dalykų. Tai visi geismai: mėgstu pinigus, mėgstu ramybę, esu ambicingas, trokštu pripažinimo ir t. t. Taigi reikia tūkstančio ir vienos pastangos, kad pagaliau mano gyvenimas taptų meilės gyvenimu. Todėl ir kalbu apie askezę, nes daugelis krikščionių Dievą norėtų mylėti be jokios savo asmeninės pastangos, be mažiausios kainos. O kainą sudaro atsisakymas visko, kas lėtina mūsų pagreitį Dievop.“
Krikščioniškoji askezė skatina naudoti reikiamas priemones, kad nugalėtume pasaulio dvasią. Tos priemonės yra kasdienė malda ir sakramentai. Be maldos nepajėgsime savęs nugalėti, be Eucharistijos būsime silpni, be Sutaikinimo sakramento nelaimėsime kovos su nuodėme.
Siųsdamas mokinius skelbti apie prisiartinusią Dievo karalystę, Jėzus kalbėjo apie Dievo meilės radikalumą: „Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs. Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją“ (Mt 10, 37–39). Melsdamiesi pasitikrinkime, kokia yra mūsų meilė Dievui.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
