Krepšininkų nepatekimas į Tokijo olimpines žaidynes – skaudus atvejis, bet apokaliptinėms nuotaikoms pagrindo nėra, – mano portalo eurobasket.lt vyriausiasis redaktorius Viktoras Lemežis.
Tomas Čyvas
Lietuvos vyrų krepšinio rinktinei nepatekus į olimpines žaidynes pasigirdo nuomonių, kad negrįžtamai iškritome iš krepšinio elito, kad kažkas nebe taip su pačia Lietuvos krepšinio mokykla. Ar tikrai padėtis tokia bloga? Visgi, kai kurie ekspertai ragina neskleisti panikos.
-
Ar tiesa, kad Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės nepatekimas į olimpines Tokijuje vertintinas kaip kultinės sporto šakos krachas mūsų šalyje?
-
Nepatekimas į Tokijo olimpiadą buvo skaudus smūgis, kadangi nepatekome pirmą kartą po Nepriklausomybės atkūrimo. Be to, buvo padaryta viskas, skirti pinigai kvalifikacinio turnyro surengimui Kaune.
-
Kokios šios nelaimės priežastys? Kad praradome sporto šakos mokyklą ir perspektyvas? Gal tikrai gyvenome tik iš inercijos, kuri mus palaikė nuo praėjusio amžiaus paskutinių dešimtmečių?
-
Lietuvos nacionalinėje komandoje taip pat vyksta kartų kaita. Dažniausiai tai turi neigiamų pasekmių iš karto, tačiau yra visos galimybės atsigauti gana greitai. Prisiminkime 1996-uosius, kai po Atlantos olimpiados rinktinė atsinaujino kardinaliai, o jos vairą paliekantis Vladas Garastas sakė, jog nežino, kada vėl bus pasiektas toks rezultatas. Tačiau jau kitoje olimpiadoje vėl buvo iškovoti bronzos medaliai – jau vadovaujant Jonui Kazlauskui ir rungtyniaujant kitos kartos krepšininkams.
-
Atsigavimas įmanomas?
-
Įmanomas. Visgi nusileidome komandai, kuri žibėjo ir Tokijuje. O juk būtent slovėnai ir yra pavyzdys to, ką sakau: negalima vadinti krachu nesėkmingo pasirodymo. 2017 metų Europos čempionate triumfavusi Slovėnijos rinktinė net nepateko į 2019 metų pasaulio taurės varžybas Kinijoje. Tačiau dabar matome galingą jos sugrįžimą į elitą.
-
Su kurių krepšininkų ir trenerių talentų dėka sietinos viltys?
-
Vyriausiuoju nacionalinės komandos treneris puikiai pažįsta „Auksinės kartos“ žaidėjus Joną Valančiūną, Roką Giedraitį, Edgarą Ulanovą ir Arna Butkevičių, su kuriais penkerius metus iš eilės – 2007-2012 m. – laimėjo viską Europoje ir pasaulyje. Kol kas yra pajėgių žaidėjų, kurie yra pačiame karjeros pike ir dar ne vienerius metus padės rinktinei, o juk turime kaip ant mielių augantį Roką Jokubaitį, žalgirietį Mareką Blaževičių, į NCAA išvykusius Ąžuolą Tubelį ir Augustą Marčiulionį. Niekada negali žinoti, kaip atsiskleis Deividas Sirvydis ar Arnoldas Kulboka, bet koks niekieno kol kas nevertinamas, tačiau staiga aukštesnį žaidimo lygį pradedantis demonstruoti žaidėjas. K. Maksvytis norės išbandyti ir savo auklėtinius Permės klube Adą Juškevičių bei Eigirdą Žukauską. Potencialo Lietuvos krepšinis visada turės daug.
- Būdavo sakoma, kad Lietuvos krepšinio lyga (LKL) yra dviejų komandų lyga. Dabar išeina, kad vienos?
- Niekada negalima lygos vadinti vienos komandos ar dviejų. Iki „Lietuvos ryto“ iškilimo finale su „Žalgiriu“ žaidė kitos komandos, vėliau į jį buvo patekę „Lietkabelis“ ir „Neptūnas“. Šiuo metu konkurencija dėl finalo dar didesnė, o vilniečių nepatekimas į jį jau nebūtų laikomas staigmena. Lyga tai nėra vien čempionas, priešingu atveju, kai kurioms komandoms visose pasaulio lygose net nebūtų prasmės dalyvauti. “Betsafe LKL” Europos reitinge užima gana aukštą dešimtą vietą. Prie jo taškų galėtų rimčiau prisidėti ir “Rytas” bei “Lietkabelis”, gaila, kad į FIBA Čempionų lygą nepateko tikatrankos turnyro finale suklupęs Utenos “Uniclub Casino-Juventus“.
- Dar nuo sovietmečio būtent Lietuva buvo fenomenas – maža okupuota šalis turėjo dvi komandas aukščiausioje lygoje. Kauno „Žalgiris“ ir Vilniaus “Statyba“. Dominavo Kaunas, bet Vilniaus „statybininkai“ irgi galėjo įkąsti bet kam. Už ką tuo metu buvote ir ar netrūksta tos konkurencijos šiandien?
- Jei kalbėtume apie konkurenciją tarp dviejų sovietmečio Lietuvos krepšinio grandų, tai ji pasireiškė tik tarp Vilniaus ir Kauno komandų sirgalių tarpusavio dvikovose. Rungtynių su kitais varžovais metu visa Lietuva palaikė „Žalgirį“ tiek tarptautinėje arenoje, tiek garsiosiose kovose dėl SSRS čempionų titulo. Dabar situacija kita. Kovojama dėl Lietuvos stipriausiųjų vardo. Nemanau, kad reikia pergyventi, nes Lietuva per maža turėti daug elitinių komandų.
- Bet su Ispanijos ar Italijos lyga sunku lygintis….
- O ir nereikia. Pavyzdžiui, Izraelio pirmenybes taip pat galima buvo vadinti vieno klubo lyga. Tam buvo imtasi veiksmų: atkrintamosiose įvesta vienų rungtynių sistema, ko pasekoje „Maccabi“ ne kartą netapo čempionu, kadangi viename susitikime pasitaiko visko. Nepritariu tokią sistemą palaikantiems, nes esu įsitikinęs, kad čempionu turi tapti stipriausias tą sezoną, o ne vienoje dvikovoje. Tikrai galima išaiškinti tik serijoje.
- 1997 metais Lietuvos moterų krepšinio rinktinė laimėjo Europos krepšinio čempionatą. Paskui jokių reikšmingų laimėjimų nepasitaikė. Kodėl? Galima tikėtis kažko panašaus apčiuopiamoje ateityje ir ko tam reikia?
- Moterų krepšinis iš tiesų išgyvena itin gilią krizę. Dabartinė karta jau neprisimena, kad mūsų rinktinė buvo Europos elite, o „Kibirkštis“ sėkmingai rungtyniavo Eurolygoje ir net dukart žaidė Finalo ketverto varžybose. Dabar Moterų lygos vadove tapo minėtame 1997 m.Europos čempionate puikiai debiutavusi Rima Valentienė, kuri pati padėjo kurti „Kibirkšties“ pergales. Ji tvirtina svajojanti, kad Lietuvoje vėl atsirastų rinktinės pagrindu sudarytas klubas. Moterų krepšinis iš tiesų išgyvena itin gilią krizę. Dabartinė karta jau neprisimena, kad mūsų rinktinė buvo Europos elite, o „Kibirkštis“ sėkmingai rungtyniavo Eurolygoje ir net žaidė Finalo ketverto varžybose. Tuo tarpu Lietuvos krepšinio federacijos generalinis sekretorius Mindaugas Balčiūnas praėjusią sezoną tvirtino, kad federacija visokeriopai padės pirmą kartą nuo jos atsiskyrusiai lygai. Taip pat jis iškėlė ambicingą tikslą – moterų nacionalinei komandai patekti į 2028 metų Los Andželo olimpiadą.
- Tikslus galima kelti visokius. Tik ar jie realūs?
- Kol kas tai atrodo tik nepagrįsta svajonė, tačiau laikas parodys, jo dar yra daug, krepšinyje viskas gali apsiversti ir per kur kas trumpesnį laikotarpį.
