Pilietė manyje šiandien tūno nugrūsta į atribojimą ir paniekintas paraštes.
Lietuvė manyje verkia. Dėl išdraskomų miškų, nuvertintos kalbos, nususintos kultūros, visuotinio lietuvių susipriešinimo, jų nevienybės, elitų egoizmo ir siaurakaktiškumo, buko savanaudiškumo, nematančio bent dviejų žingsnių į priekį, inteligentijos bailumo, vėl prisiveisusių ponų ir kumečių padermių, atviro ir nebaudžiamo savųjų niekšų siautėjimo.
Ir tik istorikė manyje nepraranda optimizmo. Nes būta ir žymiai baisesnių laikų – kryžiuočių antpuolių, maskolių tvanų, karų, marų ir bado, tremčių ir persekiojimų. Atsilaikėm, išstovėjom, pakilom. Gal atsilaikysim ir šįkart – prieš proto marą, gerovės iliuziją, propagandos miglas, melu ir klasta besivyniojančias, prieš neapykantą ir atskirtį?
Nežinau. Tik norėčiau tikėtis.
