Šis dokumentas yra vyriausybei parengta ataskaita, kuria nagrinėjami būdai kaip visuomenei „prastumti“ „Build Back Greener“ žaliosios politikos naratyvą ir didžiulius kasdienio gyvenimo ritmo pokyčius, kuriuos piliečiams teks priimti ateityje, net jei jie nesuvokia, kad yra dirbtinai “stumiami”. Ataskaita apžvelgia vyriausybės sėkmę kontroliuojant visuomenę pandemijos metu, kada tapo aišku, kas įmanoma, ir kaip.
Ataskaitoje teigiama, kaip teigia The Guardian, kad nepaisant iš visuomenės kylančios kritikos valdžios veiksmams ar buvimo priešingų politinių pažiūrų nei vyriausybės politikai, visuomenė darė tai, kas jiems buvo liepta „teisėtų valdžios institucijų.“
Dokumente, pavadinimu Nulinės emisijos: sėkmingo visuomenės elgesio keitimo strateginiai principai rašoma:
„Valdžios komunikacija, veiksmai ir leidžiami įstatymai daro didžiulę įtaką tam, ką visuomenė priima kaip normalią ir priimtiną elgseną. Pavyzdžiui, netgi esant didelei visuomenės kritikai valdžios priimamiems sprendimams, dauguma vis vien vertino valdžios pritarimą kaip sveiko ir saugaus elgesio Covid-19 pandemijos metu standartą. „Mes dabar galime tai daryti, todėl tai tikriausiai yra saugu.“<…> Tai atskleidžia daugumos jaučiamą gilų nuolankumą teisėtoms valdžios institucijoms, nepaisant turimų politinių įsitikinimų.“
Ataskaitoje teigiama, kad vadovavimas rodant pavyzdį turėjo poveikį visuomenės paklusnumui. Pandemijos atveju – tai būtų lyderiaujančių politikų viešas pasiskiepijimas, o žaliosios politikos atveju – politikų pasirinkimas pereiti prie elektromobilių ar kitų klimatui draugiškų transporto priemonių. Elito hipokritiškumas, tuo tarpu, turėjo priešingą efektą.
„Kai visuomenė viešųjų veikėjų veiksmuose įžvelgia hipokritiškumą, tai gali ypač neigiamai paveikti visuomenės palaikymą valdžios veiksmams. Covid pandemijos metu tai buvo pastebima, kai iškilūs valdžios institucijų veikėjai laužydavo savo pačių parengtas kovos su virusu gaires. Tai privedė prie sumažėjusio paklusnumo ir besikeičiančios viešosios nuomonės.“
Vienas iš viešųjų veikėjų hipokritiškumo pavyzdžių, tai per Britaniją nuskambėjęs „profesoriaus karantino“ Neilo Fergusono atvejis, atnešęs jam pravardę „profesorius bekelnis“ (professor pantsdown), kai jis pakartotinai pažeidė karantino sąlygas, kad apgaudinėtų savo žmoną su ištekėjusia meiluže. Kitas atvejis – tai sveikatos apsaugos sekretoriaus neištikimybė su savo pavaldine, kai likusiai visuomenei karantino ribojimai draudė mylėtis su žmonėmis, su kuriais jie negyveno.
Žalioji politika turi panašias reputacijos problemas, susijusias su elito hipokritiškumu. Dažnas reginys klimato kaitai skirtų konferencijų metu – tai aukšto profilio svečių atvykimas privačiais arba valdiškais lėktuvais. Tariamų žodžių ir daromų veiksmų prasilenkimas, kuris, tikėtina, niekur nedings artimoje ateityje.
Ataskaitoje padaryta išvada, kad britų visuomenė, ir žmonės apskritai, darė tai, ką valdžia jiems liepė daryti, „turi stiprų polinkį paklusti ir prisitaikyti“, gali būti „pastūmėti“ priimti valdžios patvirtintus sprendimus ir, jei visa kita nepavyksta, yra linkę priimti „naująjį normalumą“, kai pokyčiai yra įvedami prievarta, net jei šie pokyčiai nebuvo norimi.
Valdžios atliekamos visuomenės elgesio kontrolės efektyvumo pandemijos metu apžvalga buvo parengta Verslo, Energetikos ir Industrinės Strategijos departamentui ir ją parengė Biheivioralistinių Įžvalgų komanda (BĮK). Geriau žinomas kaip „postūmio“ skyrius, BĮK buvo įkurta Davido Camerono kabineto laikais ir jai buvo duota užduotis „padailinti“ vyriausybės politiką taip, kad ši būtų kaip įmanoma priimtinesnė visuomenei ir ši įsisavintų kaip įmanoma daugiau siūlomų iniciatyvų.
BĮK pabrėžia biheivorialistinę ekonomiką ir nusisukimą su senojo valdžios komunikavimo su visuomene modelio. Vietoje to, kad valdžia bandytų įteigti visuomenei savo siūlymus, BĮK siūlo apriboti variantus, iš kurių visuomenė galėtų rinktis. Tai, kaip teigiama, yra žymiai efektyviau. BĮK lygina 30 metų trukusį nesėkmingą valdžios mėginimą įtikinti visuomenę sveikiau gyventi ir naujai įvestą cukraus mokestį, kuris leido pastebimai sumažinti cukraus suvartojimą.
Kai dokumentas buvo ištrintas iš Britanijos vyriausybės puslapio, jos atstovas ėmė teigti, kad tai nėra toks svarbus dokumentas, jog tai tik akademinis tyrimas, o ne oficiali vyriausybės politika. Nors BĮK buvo įkurta kaip valstybinė institucija, ji buvo dalinai privatizuota 2014-aisiais ir pristato save kaip nepriklausomą įmonę, nors jos dalis vis dar priklauso Jungtinei Karalystei ir didžiąją daugumą veiklų ji atlieka valdžios užsakymu.
Nepaisant neįprasto BĮK atliekamo darbo, daug labiau akį ręžianti valdžios daromų veiksmų pasekmė pasijautė pandemijos eigoje. Pačioje pandemijos pradžioje buvo akivaizdu, jog britai nesibaimino dėl koronaviruso ir tai valdžios organams kėlė nerimą. Šį nerimą atspindėjo vyriausybės Mokslinių Pandemijos Įžvalgų grupės parengta ataskaita, kuri apžvelgė kaip užtikrinti visuomenės paklusnumą valdžios sprendimams. Joje rašoma:
„Nemaža dalis žmonių nejaučia Covid-19 keliamos asmeninės grėsmės. <…> Jaučiamas asmeninės grėsmės lygis turi padidėti tarp tų, kurie yra atsipalaidavę, naudojant slegiančias emocines žinutes. Kad tai būtų veiksminga, tai turi įgalinti žmones. Reikia, kad šie žinotų, kokius tiksliai veiksmus jie turi atlikti, kad sumažintų viruso grėsmę.“
Kai kurios iš šių „emocinio poveikių“ kampanijų buvo mažiau subtilios nei kitos. Viena karantiną remianti kampanija buvo praminta „emociškai manipuliatyvia propaganda“ dėl akivaizdaus kaltę skatinančio emocinio programavimo.
Šios kampanijos akivaizdžiai atsipirko, kadangi pandemijai tebesitęsiant, apklausos rodė tik augantį britų baimės lygį. Priešingai nei praėjusiais metais, britai bijo būtų viduje kartu su kaukių nedėvinčiais žmonėmis, bijo liesti turėklus viešose vietose (tai privedė prie išaugusių traumų skaičių ant laiptų ir eskalatorių), ir bijo karantino pabaigos.
