Dalinkitės
Vasario 17-19 d. vykusi Miuncheno saugumo konferencija ir artėjančios 2022 m. vasario 24 d. prasidėsiančios Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą vienerių metų metinės yra svarbiausi JAV ir Europos paramos Ukrainai renginiai. Šie du įvykiai yra rengiami Vakarų sąjungininkams, skelbiantiems apie platesnio užmojo politinę-diplomatinę, karinę ir ekonominę paramą, idant Ukraina galėtų laimėti šį karą sau ir visiems Vakarams.
Iki šiol teikiama ribota pagalba lėmė karinę aklavietę mūšio lauke, kuri reikštų Rusijos pergalę, kol fronto linijos driekiasi per Ukrainą. Iš tiesų Vakarų tiekimai nesutrukdė Rusijai nebaudžiamai žlugdyti Ukrainos ekonomiką ir demografiją, nebaudžiamai smūgiuoti iš Rusijos teritorijos. Esant tokiai padėčiai reikia nedelsiant pereiti nuo ribotos, „laipsniškos” paramos prie karo baigtį galinčios lemti pagalbos Ukrainai.
Tačiau naujausi Bideno administracijos signalai rodo ką kita. Keletas neįvardytų aukštų pareigūnų suvienijo savo balsus, kad atskleistų spaudai administracijos – ar bent jos dalies – karinę politiką. Kolektyvinis nutekinimas taip pat atskleidžia kai kurių konfidencialiai Ukrainos vadovybei pateiktų rekomendacijų dėl Kijevo karo politikos esmę.
Pagrindinė žinia yra ta, kad JAV ekonominiai, kariniai ir politiniai ištekliai, skirti paremti Ukrainą šiame kare, artėja prie savo kiekio, tvarumo laike ir politinės kantrybės ribų. Svarbiausi pateisinimai yra šie:
– Toli gražu neaišku, ar JAV Kongresas ir toliau tvirtins administracijos prašymus dėl finansavimo Ukrainai. Administracija “labai tvirtai laikosi nuomonės”, kad bus sunku išlaikyti tokį patį paramos lygį, nes 2023 m. sausį Atstovų rūmų kontrolę perėmė Respublikonų partija.
- Europos sąjungininkai nerimauja, kad karas Ukrainoje tęsis neribotą laiką, pernelyg apkraudamas Europą, kuri kovoja su infliacija, aukštomis energijos kainomis ir kitais iššūkiais. Europos ilgalaikis apetitas finansuoti karo veiksmus išlieka neaiškus.
- J. Bideno administracijos pareikštas įsipareigojimas „palaikyti Ukrainą “tiek, kiek reikės”, yra susijęs su konflikto trukme, bet ne su pagalbos dydžiu”. Administracija “ir toliau įtikinės Ukrainos vadovus, kad mes negalime nieko ir visko daryti amžinai”.
- Atsižvelgdama į Ukrainos tikslus atkurti teritorinį vientisumą, Bideno administracija turi “suderinti Ukrainos tikslus su tuo, ką Vakarai gali palaikyti”.
- Po numatyto Rusijos puolimo administracija rems kontrpuolimą, „kad įgalintų Ukrainą per artimiausius mėnesius atgauti kuo daugiau teritorijos, prieš sėdant prie derybų stalo su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu”.
Tokias žinutes keturi aukšto rango administracijos pareigūnai – valstybės sekretoriaus pavaduotojas, gynybos sekretoriaus pavaduotojas, prezidento patarėjo nacionalinio saugumo klausimais pavaduotojas ir Centrinės žvalgybos valdybos direktorius – 2023 m. sausio mėn. perdavė Ukrainos vadovybei Kijeve. Jų pranešimai buvo „atviri” ir tiesmuki”, juose minima, kad „mes ir toliau jiems [Kijevui] darysime įspūdį [šiais pranešimais]”.
Atrodo, kad šia neįprasta nutekinimų orkestruote siekiama paruošti atmosferą, kad po vieno paskutinio kontrpuolimo būtų galima sutikti su Ukrainos teritorijoje galiojančiomis paliaubomis, surengti derybas su Kremliumi ir galimai nutraukti karinę paramą Ukrainai tokiomis naujomis aplinkybėmis. Akivaizdu, kad tokios informacijos atskleidimo tikslinė auditorija yra vidaus rinkėjai ir patys Ukrainos vadovai. Tačiau Kremlius gali tapti labiausiai norinčia ir palankiausiai tokias nuotaikas priimančia auditorija, nepriklausomai nuo to, ar šie JAV pareigūnai to siekė, ar ne.
Administracija bando pateisinti tokį savo elgesį, skubėdama numatyti Respublikonų partijos trukdymą (tačiau tai dar reikės patikrinti ir įrodyti) bei manydama, kad Europa jau pavargo. Tačiau prezidentas J. Bidenas niekada nepateikė nei respublikonams, nei europiečiams strateginių argumentų dėl Ukrainos pergalės. Baltieji rūmai visą laiką su Rusija Ukrainoje tenkinosi lygiosiomis (t. y. „Ukraina neturėtų pralaimėti, Rusija neturėtų laimėti”) ir ne kartą davė suprasti, kad pirmenybę teikia paliauboms Ukrainoje.
Ukrainos kontrpuolimas negalėtų būti visiškai sėkmingas be tų ginkluotės sistemų, kurių iki šiol jai buvo atsisakyta suteikti. Ukrainos teritorijoje galiojančios paliaubos, po kurių prasidėtų derybos, de facto įtvirtintų Rusijos teritorinius laimėjimus. Neseniai administracijai pateiktose rekomendacijose siūlomi kai kurie „kūrybiški” sprendimai, pagal kuriuos JAV galėtų susitaikyti su Ukrainos teritoriniais praradimais oficialiai nepripažindamos naujos padėties.
Vienas labai autoritetingas karinis eskeprtas nurodo, kad Rusija jau pralaimėjo karą Ukrainoje. Pasak Jungtinio štabų vadų komiteto pirmininko generolo Marko Millio (Mark Milley), Rusija Ukrainoje „pralaimėjo strategiškai, operatyviai ir taktiškai”. Nepaisant to, Ukraina tikrai nelaimėjo ir šiuo metu yra naikinama teritoriniu, ekonominiu ir demografiniu požiūriu. Pagal dabartines tendencijas Rusija, visgi, yra grynoji strateginė laimėtoja. Atsisakius suteikti Ukrainai tolimojo nuotolio ginklų jos kontrpuolimui, šalis būtų priversta derėtis su V. Putinu iš silpnesniojo pozicijos.
Vladimir Socor, Eurasia Daily Momitor apžvalgininkas
