Prieš keletą mėnesių rašiau apie komunikacijos krizes ir atskirai – apie informacinius karus. Tai nėra tapatūs dalykai, jie turi skirtingus algoritmus. LTG atveju mes turime krizę, o ne informacinį karą, nes nėra priešininko (žurnalistai ir situaciją komentuojantys politiniai oponentai nesiskaito – jie dirba įprastą savo darbą, temos iniciatorius tik iškėlė problemą).
Stebint istorijos vystymąsi, matome viešumoje pasikartojančią problemą – lendama į dviejų realybių spąstus, t.y. nesuvokiama, jog dirbti reikia su “suvokiama realybe”, o ne tikrove. Detaliau apie tai galite pasiskaityti čia, o žemiau dedu schemą.
Galimybės
Bet kuriame algoritme yra vietos, kurios gali iš esmės pakeisti krizės eigą. Žemiau dedu schemą, kur matote esamo atvejo analizę ir sprendimo galimybes
Kodėl yra skirtingos spalvos?
- Lengviausias ir patikimiausias sprendimas yra pakeisti faktus, informaciją, nes po to griūva (kinta) tiek loginė grandinė, tiek vertinimas.
- Iš bėdos, esant palankiai situacijai kartais galima pasiūlyti kitokią loginę grandinę (legendą) esamiems faktams apjungti. LTG atveju faktai ir tarpusavio ryšiai yra pernelyg akivaizdūs ir paprasti (stiprus kognityvinis sklandumas), tad abejotina, ar turėtų galimybių įsitvirtinti kitokia loginė grandinė.
- Tik žongliravimas vertinimu šitos krizės juolab neišspręs, nes faktai ir loginė grandinė pernelyg akivaizdūs. Šis kelias iš dalies veiktų, jeigu įsikištų išorės jėga, kuri (a) nėra susijusi su krizės dalyviais ir (b) turi labai aukštą reputacinį vertinimą (pvz., D.Grybauskaitė ar V.Adamkus). Žmonės nėra kvaili – jie nepatikės.
Pasirinkimas
Ministrė surengė spaudos konferenciją (pagirtinas ir drąsus žingsnis). Specialiai išklausiau pasisakymus ir tenka konstatuoti:
- Faktai patvirtinti.
- Kitokia loginė grandinė nepasiūlyta.
- Pasirinkta strategija – pasiūlyti kitokį vertinimą (“nieko tokio nebuvo”, “mes nieko nedarėme”, “mūsų konkursai skaidrūs” ir t.t.).
Beje, kreipimasis į Vyriausiąją Etikos komisiją neveiks, nes komisija nėra išorės jėga, kurią minėjau aukščiau (stebėtojai ją laiko susijusia su valdžia plačiąja prasme ir neturi rimtos reputacijos).
Sprendimai
Sakysit, tai ką siūlai? Pasirinkimų tėra du.
- Atsisakyti paskyrimo (taip koreguojami loginės grandinės faktai) ir įjungti klasikinį krizės valdymo algoritmą never again (apie jį rasite įraše, kur rašiau apie komunikacijos krizes).
- Toliau eiti pasirinktu keliu ir marinuoti problemą, tikintis, kad žmonės pamirš, tema nutyks ir viskas grįš į savo vėžes. Galima pasirinkti tokį kelią, tačiau teks sumokėti ir kainą ilgalaikėje perspektyvoje, nes oponentai tikrai nepamirš šitos istorijos, ji taps skeletu spintoje. Blogiausia, kad visi žinos apie spintą ir skeletą.
Yra dar trečias, tačiau mažai realus kelias: bandyti konvertuoti krizę į informacinį karą, panaudojant Karpmano dramos trikampio logiką (ž.r. mano įrašą apie informacinius karus). Bet šis kelias suveiktų tik tuo atveju, jeigu būtų rastas kandidatas į persekiotojo poziciją, o ministrė (ar kiti krizės veikėjai) užimtų aukos poziciją. Žinant aplinkybes, šis kelias praktiškai neįgyvendinamas, nes trukdo mano jau ne kartą kartotas kognityvinis sklandumas – faktai ir loginė grandinė pernelyg akivaizdi, kad žmonės patikėtų kažkokia sąmokslo teorija ar pan.
Apibendrinam
Šiuo įrašu parodžiau, kad komunikacijos krizių valdymas yra logiškas ir aiškus procesas, tam tikri skaičiavimai ir veikėjų elgsenos prognozavimas, kartais primenantis šachmatus.
Komunikacijos krizių valdymas yra ne tik informacijos valdymas, bet ir patarimas, kada ir kokius reikia priimti vadybos sprendimus, kurie gali iš esmės pakeisti krizės eigą.
Primenu, kad šiame įraše nebuvo tikslo lįsti į politiką – mus domino tik krizių algoritmas iš grynai komunikacijos profesijos perspektyvos.
Autoriaus Linkeldin socialinio tinklo paskyroje skelbtas tekstas
