Dalinkitės
Liepos
11-12
d.
Vilniuje
vykusiame
Šiaurės
Atlanto
sutarties
organizacijos
(NATO)
aukščiausiojo
lygio
susitikime
senoji
NATO
ir
Ukrainos
komisija
buvo
pakeista
į
NATO
ir
Ukrainos
tarybą,
kuri
leidžia
Ukrainai
kreiptis
dėl
konsultacijų
krizių
metu
(žr.
EDM,
liepos
13,
17,
19
d.).
Šią
krizę
sukėlė
karas
ir
Rusijos
vėl
įvesta
visiška
Ukrainos
jūrų
blokada,
raketų
smūgiai
Ukrainos
jūrų
ir
upių
uostams,
taip
pat
papildomas
minų
užminavimas.
Liepos
26
d.
įvyko
NATO
ir
Ukrainos
tarybos
posėdis
ambasadorių
lygmeniu
po
to,
kai
liepos
22
d.
Ukrainos
prezidentas
Volodymyras
Zelenskis
skubiai
paprašė
surengti
konsultacijas.
Pagrindinis
rezultatas
–
dar
kartą
patvirtinta
moralinė
parama
Ukrainai.
Taryba
“griežtai
pasmerkė
Rusijos
…
bandymus
sustabdyti
Ukrainos
žemės
ūkio
produktų
eksportą”,
Rusijos
išpuolius
prieš
Ukrainos
jūrų
ir
upių
uostus
ir
Rusijos
“bandymus
ir
rimtus
trukdymus
laivybos
laisvei”,
apskritai
pavojingus
Maskvos
eskalacijos
veiksmus.
NATO
generalinis
sekretorius
Jensas
Stoltenbergas
savo
pareiškime
pabrėžė,
kad
“Rusijos
veiksmai
kelia
didelę
riziką
stabilumui
Juodosios
jūros
regione,
kuris
yra
strategiškai
svarbus
NATO”.
Reaguodamos
į
Rusijos
veiksmus,
“NATO
ir
sąjungininkės
stiprina
Juodosios
jūros
regiono
stebėjimą
ir
žvalgybą,
be
kita
ko,
[naudodamos]
jūrų
patruliavimo
lėktuvus
ir
dronus”
(Nato.int,
liepos
26
d.).
Pareiškime
sumenkinama
visiška
Rusijos
vykdoma
Ukrainos
jūrų
blokada,
nuleidžiant
ją
iki
rimtų
kliūčių
lygio.
Blokados
pripažinimas
būtų
pabrėžęs
sąjungininkų
nenorą
imtis
laivybos
laisvės
operacijos
arba
humanitarinės
jūrų
operacijos,
kad
būtų
atblokuotas
bent
žemės
ūkio
produktų
eksportas,
kaip
rekomendavo
kai
kurie
stebėtojai
(žr.
toliau).
Į
dabartinę
krizę
sąjungininkės
reaguoja
tik
sustiprindamos
nuotolinį
žvalgybos
duomenų
rinkimą
ir
dalijimąsi
jais.
Nė
žodžiu
neužsimenama
apie
skausmingus
Ukrainos
prašymus
dėl
priešraketinės
gynybos,
kuri
apsaugotų
jos
uostus
nuo
Rusijos
smūgių.
Juodosios
jūros
regiono
strateginės
svarbos
pripažinimas
išlieka
elipsinis,
kaip
ir
Vilniaus
aukščiausiojo
lygio
susitikimo
komunikate,
kuriame
pirmą
kartą
NATO
aukščiausiojo
lygio
susitikimų
istorijoje
buvo
įtraukta
pastraipa,
skirta
Juodosios
jūros
regionui
(žr.
EDM,
liepos
19
d.).
Kaip
patvirtino
Baltųjų
rūmų
atstovas
spaudai
Džonas
Kirbis
(John
Kirby),
“šiuo
metu
nevyksta
jokios
diskusijos
dėl
karo
laivų
siuntimo
į
Juodąją
jūrą.
Tai
tik
padidintų
įtampą
ir
konflikto
tarp
Vakarų
ir
Rusijos
galimybę,
o
to
mes
nenorime.
Norime,
kad
[Ukrainos]
grūdai
išeitų”
(Euromaidano
spauda,
liepos
29
d.).
Tačiau
Juodosios
jūros
grūdų
iniciatyva
(“grūdų
susitarimas”)
tik
sušvelnino
Rusijos
vykdomą
visišką
Ukrainos
jūrų
blokadą,
padarydama
išimtį
žemės
ūkio
produktų
eksportui
ir
išimtį
trims
Odesos
uostams.
Jungtinių
Tautų
Sekretoriatas
nesuformulavo
susitarimo
sąlygų
taip,
kaip
būtų
norėjęs.
Maskva
primetė
savo
sąlygas,
kad
susitarimas
dėl
grūdų
būtų
ribotas,
sąlyginis,
laikinas
ir
atšaukiamas.
Susitarimas
netrukdė
Rusijai
vėl
įvesti
visišką
blokadą,
jei
ji
nuspręstų
tai
padaryti
–
ką
ji
ir
padarė
liepos
17
d.
Siekis
grįžti
į
padėtį,
buvusią
iki
liepos
17
d.,
yra
nepakankamas,
kad
būtų
pašalinti
esminiai
grūdų
susitarimo
trūkumai
ir
Rusijos
blokada
kaip
tokia.
Rusija
paskelbė
uždaranti
vis
didesnes
Juodosios
jūros
teritorijas
(esą
laikinai)
tarptautinei
civilinei
laivybai
(tiek
pakrančių,
tiek
ne
pakrančių
valstybėms).
Šioms
vienašališkoms
priemonėms
ji
pasitelkė
tris
pretekstus:
pirma,
pareikšdama
suverenitetą
Ukrainos
ir
Gruzijos
(Sakartvelo)
teritoriniuose
vandenyse
ir
išskirtinėse
ekonominėse
zonose
dėl
Rusijos
de
facto
įvykdytos
Abchazijos
ir
Krymo
aneksijos;
antra,
remdamasi
pačios
Rusijos
karinėmis
pratybomis
su
koviniu
šaudymu,
idant
paskelbtų
laikinas
uždraustas
zonas;
ir
trečia,
dėl
Rusijos
karo
prieš
Ukrainą
Juodosios
jūros
regione
nuo
2022
m.
Regis,
šis
trečiasis
pretekstas,
lyginant
su
ankstesniais
dviem
etapais,
reiškia
ilgalaikius
ir
pavojingesnius
civilinės
laivybos
apribojimus.
Nuo
2014
m.
iki
šiol
Rusija
žingsnis
po
žingsnio
kenkė
tarptautinei
jūrų
teisei
ir
laivybos
laisvei,
galiausiai
visiškai
jas
panaikindama
dideliuose
Juodosios
jūros
rajonuose.
Šie
piktnaudžiavimai
padėjo
įkvėpti
kai
kuriuos
Vakarų
pasiūlymus
dėl
laivybos
laisvės
operacijų
–
o
neseniai
ir
dėl
humanitarinių
jūrų
operacijų,
kuriomis
siekiama
atblokuoti
bent
jau
Ukrainos
žemės
ūkio
produktų
eksportą.
Tokias
operacijas,
be
kita
ko,
siūlė
JAV
admirolas
(ats.)
Jamesas
Stavridis,
buvęs
vyriausiasis
sąjungininkų
pajėgų
Europoje
vadas
(“Bloomberg”,
2022
m.
gegužės
29
d.
ir
2023
m.
liepos
25
d.);
buvęs
JAV
ambasadorius
prie
NATO
Kurtas
Volkeris
(CEPA,
2023
m.
gegužės
30
d.);
ir
Norvegijos
karinių
jūrų
pajėgų
karininkas
Hansas
Petteris
Midttunas,
buvęs
NATO
štabo
karininkas
ir
gynybos
atašė
Ukrainoje
(“Euromaidan
Press”,
liepos
29
d.).
Apskritai
ši
koncepcija
numato,
kad
karo
laivai
lydės
krovininius
laivus
koridoriumi
iš
Odesos
(ir
galbūt
iš
kitų
Ukrainos
uostų)
į
Stambulą,
o
tada
plauks
toliau
į
Viduržemio
jūros
baseiną.
Įvairiais
siūlomais
variantais
koridorius
galėtų
kirsti
tarptautinius
Juodosios
jūros
vandenis
arba
NATO
narių
Rumunijos,
Bulgarijos
ir
Turkijos
teritorinius
vandenis.
Prieš
atidarant
koridorių
būtų
vykdomos
išminavimo
operacijos,
o
maršrutui
apsaugoti
numatoma
oro
apsauga.
Teoriškai
NATO,
kaip
organizacija,
tokioms
operacijoms
į
Juodąją
jūrą
galėtų
nusiųsti
bet
kurią
iš
savo
nuolatinių
jūrų
pajėgų
grupių,
tačiau
tam
reikėtų
vienbalsio
politinio
pritarimo,
o
tai
atrodo
mažai
tikėtina.
JAV
vadovaujama
“norinčių”
NATO
narių
misija
yra
labiau
tikėtina,
tačiau
jos
nėra
galimybių
įgyvendinti.
Jungtinės
Valstijos
nusiteikusios
vangiai;
Turkija
nenori
ne
tik
dalyvauti,
bet
ir
karo
metu
atverti
Bosforo
sąsiaurį
karo
laivams,
kurie
nėra
iš
pakrančių
šalių.
Nors
laivybos
laisvė
ir
komercinė
laivyba
Juodojoje
jūroje
niekaip
nekelia
grėsmės
Rusijos
saugumui,
Vakarų
karinės
jūrų
pajėgos
ir
Turkija,
atrodo,
nenori
mesti
iššūkio
Rusijos
interesams
Juodojoje
jūroje
vykstant
konfliktui.
NATO
santūrumas
ir
Turkijos
savo
nuožiūra
taikoma
Montrė
konvencija
iki
šiol
suteikė
Rusijai
galimybę
nebaudžiamai
veikti
Juodojoje
jūroje.
Jungtinės
Valstijos,
Jungtinė
Karalystė
(kaip
nacionalinės
institucijos)
ir
NATO,
kaip
organizacija,
skelbia
įspėjimus
tarptautiniams
krovinių
siuntėjams
apie
riziką,
kurią
kelia
Rusijos
minos,
galimus
Rusijos
išpuolius
prieš
civilinius
laivus
arba
galimybę,
kad
Rusija
net
imituoja
netikrus
Ukrainos
neva
išpuolius
prieš
komercinę
laivybą.
Jos
taip
pat
užsiima
nuotoliniu
žvalgybinės
informacijos
rinkimu
ir
dalijasi
ja
su
sąjungininkais
bei
partneriais.
Tuo
tarpu
Rusija
neginčijamai
valdo
didžiąją
dalį
jūros.
NATO,
kaip
organizacija,
ir
Jungtinės
Amerikos
Valstijos,
kaip
nacionalinė
organizacija,
dar
turi
parengti
Juodosios
jūros
strategiją.
Buvo
teigiama,
kad
prieš
Vilniaus
aukščiausiojo
lygio
susitikimą
JAV
kaip
tik
rengia
Juodosios
jūros
strategiją,
tačiau
dokumentas
nebuvo
pristatytas.
Kai
jis
bus
parengtas,
svarbiausi
elementai,
į
kuriuos
reikia
atsižvelgti,
yra
šie:
pirma,
nutraukti
Juodosios
jūros
regiono
prioritetų
mažinimą,
palyginti
su
Baltijos
regionu
–
disbalansą,
kuris
nuo
2016
m.
aukščiausiojo
lygio
susitikimo
sprendimų
paveikė
rytinę
NATO
fronto
liniją;
antra,
išlaikyti
laivybos
laisvę
Juodojoje
jūroje;
trečia,
atgrasyti
Rusiją
nuo
jūros
panaudojimo
raketų
smūgiams
ar
grasinimams
raketomis
prieš
pakrantės
šalis
(šiandien
–
Ukrainą,
ateityje
–
kurią
nors
kitą
šalį);
ir
ketvirta,
siekiant
šių
tikslų
–
nustatyti
reguliarų,
nuolatinį,
rotacinį
karinių
jūrų
pajėgų
buvimą
Juodojoje
jūroje,
atitinkantį
Montrė
konvencijoje
nustatytą
21
dienos
rotacijos
taisyklę
bei
tonažo
apribojimus.
Vladimir
Socor,
Eurasia
Daily
Monitor
Komentarai