0

Pirmosios
kultūrinės
patirtys
vaikams

ne
tik
vartai
į
turtingą
bei
įvairialypį
meno
pasaulį,
bet
ir
galimybė
ugdyti
kūrybiškumą,
vaizduotę,
reikšti
emocijas,
geriau
suvokti
save
bei
kitą.
Dalis
tokių
patirčių,
pavyzdžiui,
MO
muziejaus
paroda
vaikams
„Troleibuso
ūsai“,
yra
specialiai
pritaikytos
mažiesiems,
o
kitos
verčia
tėvus
pasukti
galvą

kada
yra
tinkamas
laikas
su
atžalomis
lankytis
meno
muziejuose?

Anot
Paramos
vaikams
centro
įkūrėjos
ir
vadovės,
psichologės
Aušros
Kurienės,
kultūrinės
patirtys
neturi
amžiaus
apribojimų.
Daug
svarbiau

tai,
kokį
indėlį
į

pažinimą
kartu
su
vaikais
įdeda
suaugusieji.


Pažinčiai
su
menu
nėra
vieno
tinkamo
amžiaus

Meno
parodos,
priešingai,
nei
filmai
ar
dalis
spektaklių,
amžiaus
cenzo
dažniausiai
neturi,
todėl
sprendimas,
nuo
kokio
amžiaus
atžalas
vestis
į
meno
muziejų,
priklauso
nuo
pačių
suaugusiųjų.
Tėvams
sąmoningai
įsitraukiant,
siekiant
ne
tik
su
vaiku
apžiūrėti
meno
kūrinius,
bet
ir
aptarti

sukeliamus
jausmus,
mažiesiems
lankytojams
draugiška
gali
tapti
kone
bet
kuri
meno
paroda.

A.
Kurienė
pabrėžia,
kad
pažindinant
atžalas
su
meno
pasauliu
svarbu
į
šią
patirtį
visapusiškai
nerti
kartu.

Paramos
vaikams
centro
įkūrėjos
ir
vadovės,
psichologės
Aušros
Kurienės,
kultūrinės
patirtys
neturi
amžiaus
apribojimų.
Daug
svarbiau

tai,
kokį
indėlį
į

pažinimą
kartu
su
vaikais
įdeda
suaugusieji.

„Menas
gali
paveikti
labai
stipriai,
sukelti
intensyvius
jausmus
ir
pojūčius

tiek
pozityvius,
tiek
negatyvius.
Meno
suteikiamos
emocijos
ir
mintys,
sužadinama
fantazija
visuomet
veikia,
todėl
vaikui
yra
labai
svarbu
šalia
turėti
suaugusį
žmogų,
kuris
gali
paaiškinti
ir
padėti
priimti
tai,
kas
patiriama“,

teigia
psichologė.



Meno
kūrinio
sukeltas
emocijas
vaikai
gali
komunikuoti
gerokai
išraiškingiau

pavyzdžiui,
pradėti
garsiai
juoktis,
išvydę
vaizduojamą
nuogą
kūną.
Dažnam
suaugusiajam
tokia
reakcija
atrodo
netinkama
muziejuje,
todėl
kyla
noras
vaiką
sudrausminti,
pamokyti
tinkamo
elgesio.

A.
Kurienė
akcentuoja

tam,
kad
toks
susidūrimas
su
menu
taptų
pozityvia
patirtimi,
svarbu
negniaužti
vaiko
reakcijos,
o
drauge
reflektuoti,
įprasminti,
padėti
suprasti,
kodėl
meno
kūrinys
sukelia
vienokius
ar
kitokius
jausmus.

„Menas
gali
paveikti
labai
stipriai,
sukelti
intensyvius
jausmus
ir
pojūčius

tiek
pozityvius,
tiek
negatyvius“,

teigia
psichologė
A.
Kurienė.

„Keturmetis
MO
muziejaus
parodoje
„Vilniaus
pokeris“
net
ir
prie
Šarūno
Saukos
paveikslo
gali
turėti
labai
konstruktyvią
patirtį

ne

prastesnę,
nei
suaugęs
žmogus,
bet
tikrai
ne
paliktas
vienas
pats
su
savo
jausmais.
Net
ir
vaikams
skirtoje
parodoje,
kurios
turinys
yra
išimtinai
pritaikytas
vaikams,
yra
būtina,
kad
šalia
būtų
suaugusysis,
su
kuriuo
būtų
galima
aptarti
visus
kylančius
jausmus,
fantazijas
ir
mintis.
Priešingu
atveju
tokia
kultūrinė
patirtis
gali
paprasčiausiai
išbyrėti
kaip
smėlis
pro
pirštus“,

svarsto
specialistė.


Kultūrinės
patirtys

„kapitalas“
ateičiai?

Ankstyvųjų
kultūrinių
patirčių
nauda
neabejojama

tyrimai
rodo,
kad
jos
lemia
tai,
kaip
ateityje
priimsime
sprendimus,
suvoksime
savo
tapatybę,
reikšime
jausmus.
Visgi
svarbu
nepamiršti,
kad
čia
ir
dabar
patiriamos
emocijos,
kuriami
prisiminimai
yra
ne
mažiau
vertingi,
nei
ilgalaikėje
perspektyvoje
išryškėjanti
nauda
emocinio
intelekto
ar
kognityvinių
įgūdžių
vystymuisi.

„Mąstymas,
kad
kiekviena
patirtis
turi
būtinai
atnešti
išmatuojamą
naudą
ateityje,
turi
vartotojiškumo
atspalvį.
Viena
moteris
man
pasakojo,
kad
ketverių
metų
jau
galėjo
išvardinti
visus
menininkus
impresionistus.
Jos
tėvai
neabejotinai
dėjo
dideles
pastangas,
parodė
daugybę
paveikslų,
jos
pačios
nuo
meno
neatgrasė,
tačiau
ar
tai
vaikui

tiesų
yra
vertinga?“, 

svarsto
A.
Kurienė.



Psichologės
teigimu,
šiuolaikiniai
tėvai
dažnai
taip
smarkiai
susitelkia
į
vaikų
ateitį,
kad
pamiršta
užfiksuoti
bei
pilnavertiškai
išgyventi
dabarties
momentus.

„Kultūriniai
ir
meniniai
išgyvenimai
dažnai
yra
momentiniai.
Štai
mes
atsimename

esu
su
tėčiu
„Poezijos
pavasaryje“,
einu
su
močiute
į
teatrą…
Tai

akimirkos,
paliekančios
mumyse
didelius
pėdsakus,
tačiau

svorio
neįmanoma
pamatuoti
per
apčiuopiamą,
suskaičiuojamą
grąžą.
Bendros
kultūrinės
patirtys
yra
tokie
momentai,
svarbūs
ir
vaikui,
ir
tėvams

svarbu
juos
užfiksuoti
ir
pilnai
išgyventi
kartu“,

pabrėžia
psichologė.


Susidomėjimas
prasideda
nuo
suaugusiojo 

Ko
gero,
dažnai
tenka
pastebėti
ar
net
patiems
atsidurti
situacijoje,
kuomet
vaikui
žaidžiant
ar
užsiimant
kita
veikla
suaugusieji
imasi
savo
reikalų

pavyzdžiui,
įninka
į
telefono
ekraną.
Nors
tėvams
toks
laikas
gali
pasirodyti
kaip
puiki
akimirka
skirti
minutę
asmeniniam
atokvėpiui,
svarbu
nepamiršti,
kad
vaikus
sudominti
galime
tik
patys
įsitraukdami
bei
rodydami
pavyzdį.

„Svarbu
nepamiršti,
kad
vaikus
sudominti
galime
tik
patys
įsitraukdami
bei
rodydami
pavyzdį”

teigia
A.
Kurienė.

„Kaip
vaiką
įvesti
į
meno
pasaulį?
Per
tai,
kas
man
pačiai
patinka,
kuo
nuoširdžiai
domiuosi
ir
matau
prasmę.
Jei
su
vaiku
ateinu
į
baletą
ir
šalia
atsisėdusi
naršau
telefone,
tai
nėra
įvedimas
į
baleto
kultūrą.
Jei
atvedu
vaiką
į
parodą
ir
išeinu
į
kavinę
apačioje,
siunčiu
žinią
apie
tai,
kad

tiesų
įdomu
yra
ne
būti
parodoje,
o
gurkšnoti
kavą“,

svarsto
A.
Kurienė.

Nors
ryšį
ir
bendrystę
su
vaiku
galima
patirti
įvairiose
situacijose

nuo
žaidimų
iki
pasivaikščiojimo

A.
Kurienė
akcentuoja
tai,
kad
būtent
menas
sukuria
palankią
erdvę
kalbėtis
apie
pačius
įvairiausius,
net
ir
labai
sudėtingus
ar
negatyvius,
jausmus.
Šia
prasme
menas
legalizuoja
visas
įmanomas
emocijas

pavyzdžiui,
pyktį,
baimę,
gėdą,
kuriuos
įprastai
gali
būti
nepatogu
ar
sunku
įvardinti.

„Nustebtume,
kiek
vaikų
bijo
nupiešti
medį
ir
verkia
tai
padarę,
nes
rezultatas
išeina
negražus.
Tuo
tarpu
atėjus
į
parodą

nesurasi
dviejų
vienodų
medžių

čia
jie
gali
būti
ir
šleivi,
ir
kreivi,
ir
net
visai
nepanašūs
į
medžius.
Tai
legalizuoja
fantaziją,
vaiko
individualumą,
leidžia
jam
suprasti,
kad
nėra
vieno
teisingo
būdo
vaizduoti
ar
suprasti
reiškinius,
vieno
teisingo
būdo
jausti“,

akcentuoja
psichologė.


Technologijų
pagalba
išgyvenamas
emocijas
perkelti
į
realybę   
     


 
Šiuolaikinių
vaikų
laisvalaikis
neatsiejamas
nuo
interneto,
todėl
neretai
manoma,
kad
juos
sudominti
mažiau
interaktyvia,
ne
ekranuose
vykstančia
veikla

itin
sudėtinga
misija.
A.
Kurienė
nesutinka
su
tokiu
požiūriu

anot
jos,
vaikus
jaudinantys
dalykai
yra
universalūs,
todėl
ne
tik
įmanoma,
bet
ir
ypatingai
svarbu
padėti
juos
atrasti
realiame,
o
ne
virtualiame
pasaulyje.

Mo
muziejaus
paroda
„Troleibuso
ūsai”.

„Gausybė
mums
svarbių
ir
jaudinančių
dalykų
yra
bendražmogiški,
nepriklausomai
nuo
to,
ar
esame
trejų,
ar
aštuoniolikos.
Visiems
svarbu
patikti
savo
mamai
ir
tėčiui,
susirasti
draugą
ar
draugę,
įdomiai
ir
linksmai
leisti
atostogas,
patirti
meilę,
pripažinimą,
sėkmę.
Deja,
labai
daug
vaikų
šiandien
išgyvena
sėkmę,
susiranda
draugų,
sulaukia
pagyrimų
tik
būdami
internetinėje
erdvėje.
Vaikai
internete
užsibūna
ilgai,
nes
būtent
ten
suranda
tai,
kas
juos
jaudina“,

teigia
psichologė.

Anot
jos,
kiekvienai
kultūrai
bei
kartai
būdinga
sukurti
naują
turinį,
kurio
pagrindas

tie
patys
universaliai
jaudinantys
dalykai.
Jei
vaikams
padėsime
tuos
dalykus
atliepti
bei
patirti
ne
ekrane,
nereikės
imtis
kraštutinių
priemonių,
pavyzdžiui,
draudimų.
Nereikėtų
bijoti
netgi
drauge
pažaisti
kompiuterinį
žaidimą
ar
pasižiūrėti
„TikTok‘ą“

pamėginti
drauge
suprasti,
kodėl
jaudina
būtent
tai,
o
ne
kas
kita.

„Ne
menas
gydo,
ne
kompiuteris
susargdina

tai
daro
santykis
su
vaiku.
Santykis
gali
susargdinti
ir
išgydyti.
Nėra
didelio
skirtumo,
kokiomis
priemonėmis

santykį
susikursi,
tačiau,
man
atrodo,
per
parodą
tai
daryti
yra
įdomiau“,

sako
A.
Kurienė.


MO
muziejaus
mažoji
paroda
vaikams
„Troleibuso
ūsai“
veikia
iki
balandžio
7
d.
Daugiau
informacijos: 
www.mo.lt/ivykiai/troleibuso-usai/


Pranešimo
organizatorių
nuotr.

Jums gali patikti

Komentarai

Comments are closed.

Dagiau iš temos: Lietuva