Skaičiau žinutę apie grybauti išėjusią ir miške pasiklydusią senutę. Beieškant buvo pasitelktas net policijos sraigtasparnis, kol pagaliau brūzgyne aptiko kelią į namus pametusią moterį.
Kur kas blogiau, kai žmogus pameta moralinius orientyrus ir kelią į dangaus Tėvo namus. Žiniasklaida apie tai nekalba, nes tai nemadinga. Madinga kalbėti tik apie asmens laisves bei teises: teisę nesiskiepyti, teisę vienalyčiams kurti partnerystę ar net santuoką, teisę pasikeisti lytį; ir kokių tik teisių nesugalvoja mūsų dienų žmogus. Kalbos apie nuodėmę ar moralę laikomos atgyvena; net prezidentas niekinamas, kai jis gina santuokos keliu vyro ir moters kuriamą šeimą.
Šis moralinis pasimetimas yra labai pavojingas tiek pavieniam žmogui, tiek ir visuomenei; jis kur kas pavojingesnis už paklydimą grybaujant miške.
Mes, tikintys žmonės – krikščionys, turime evangelinius orientyrus, kuriais žmonija vadovaujasi jau du tūkstančius metų; jie tiesiog yra įrašyti į mūsų prigimtį, kaip antai, nevok, nekalbėk netiesos, neištvirkauk, nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad tau būtų daroma etc.
Evangelija pateikia iš pirmo žvilgsnio labai kietus Jėzaus žodžius: „Jei tavoji ranka gundo tave nusidėti, – nusikirsk ją! Verčiau tau sužalotam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom patekti į pragarą, į negęstančią ugnį. O jei tave gundo nusidėti tavoji akis, – išlupk ją, nes verčiau tau vienakiui įeiti į Dievo karalystę, negu su abiem akim būti įmestam į pragarą“ (Mk 9, 43.47). Mes suprantame, kad kai esi gundomas nusidėti, nereikia nei rankos nusikirsti, nei akies išlupti, bet nuodėmei reikia labai rimtai priešintis, nes ji atskirs tave nuo Dievo. Jėzus ypač kietai kalbėjo apie papiktintojus, kurie kitus įtraukia į nuodėmę: „Kas pastūmėtų į nuodėmę vieną iš šitų tikinčių mažutėlių, tam būtų geriau, jeigu jam užkabintų ant kaklo girnų akmenį ir įmestų į jūrą“ ( Mk 9, 42).
Kai kurie gundymai ypač stipriai veikia žmogų – tai pinigai, seksas ir valdžia. Jei žmogus nėra labai tvirtai apsisprendęs už Kristų, tuomet jam bus labai sunku neiti į derybas su nuodėme. Todėl Jėzus iš savo sekėjų tiesiog reikalavo tam tikro radikalumo, kuris nuolat skambėjo jo žodžiuose: „Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mt 6, 24). Arba: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių“ (Mt 7, 13).
Dievas mus apdovanojo laisve, ir jos siekis taip pat įrašytas mūsų prigimtyje. Gindami laisvę žmonės sudeda didžiausias aukas. Mums sunku pakęsti, jei kas nors, kad ir mūsų išrinktoji valdžia, pabando apriboti mūsų laisvę. Tuomet reikalaudami laisvės demonstruojame ir piketuojame. Menu, kai buvau netekęs laisvės, vienoje kameroje kalėjome dviese: aš, kunigas, nuteistas už tiesos žodį, ir užkietėjęs recidyvistas, kurio sąžinę slėgė daugybė sunkių nusikaltimų. Ant jo nugaros buvo ištatuiruotas didelis kryžius, prie kurio prikaltas kalinys šaukia: „Laisvės!“ Tikintiems į Dievą yra ne pakeliui su tokiais laisvės siekėjais.
ORIENTAL šokio vakaras
Todėl mums reikia nuolat budėti, kad nepasiduotume pagundai siekti tokios laisvės, kuri mūsų dvasioje sukeltų sąmyšį, tai yra Dievo ir artimo meilę iškeisti į pačią blogiausią savimeilę. Labai brangus yra tikinčiojo budėjimas maldoje. Kai meldžiamės, tuomet nesunku priimti evangelinį radikalumą, skambantį Jėzaus kalbose: „Kokia gi žmogui nauda, jei jis laimėtų ir visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?!“ (Mt 16, 26). Ir pakenktų amžinai draugystei su Dievu.
