„Tai, ką sunku ištarti, galima nulipdyti“ – šis principas tapo pagrindu keramikos dirbtuvėms „Rankomis prieš tylą“, kurios birželio mėnesį vyko Vilniuje. Tai buvo kvietimas kalbėti apie tai, kas dažnai nutylima: neapykantos kalbą, moterų objektifikavimą ir vidinį skausmą, kurį šie reiškiniai palieka.
Tyla, kuri palieka pėdsaką
Neapykantos kalba ir nuasmeninantys komentarai – tiek internete, tiek realiame gyvenime – tampa vis labiau įprastu reiškiniu. Ypač tai jaučia moterys: jų kūnai vertinami, jų tapatybės redukuojamos, jų balsai – nutildomi. Ši tyla dažnai nėra savanoriška – ji atsiranda iš baimės, gėdos ar vidinio nesaugumo. Todėl svarbu ieškoti būdų, kaip šią tylą pertraukti, kaip įgalinti žmones kalbėti – net jei ne žodžiais.
Molis kaip atsakas
Dirbtuvės „Rankomis prieš tylą“, įgyvendintos AY Instituto iniciatyva, buvo organizuotos kaip projekto, finansuojamo Europos Sąjungos lėšomis, Hate Trackers Into Action dalis. AY Institutas – nevyriausybinė organizacija, siekianti stiprinti jaunų žmonių kritinį mąstymą, atsparumą dezinformacijai ir pilietinį aktyvumą – Lietuvoje šiam projektui suteikė išskirtinį dėmesį moterų vaizdavimo ir nuasmeninimo temoms.
Partnerystėje su Makes Sense Studio – kūrybine erdve Vilniuje, kurioje buriasi įvairių formų meno, edukacijos ir aktyvizmo projektai – buvo sukurta saugi, atvira ir kūrybiška aplinka, leidžianti tyrinėti sudėtingas temas neformaliu, bet emociškai paveikiu būdu.
Kūrybinis procesas, gimęs iš vidinio lūžio
Viskas prasidėjo nuo lėkščių. Dalyviai ant jų užrašė skaudžius žodžius, stereotipus, asmenines patirtis – ir sąmoningai sudaužė. Šis momentas tapo emociniu lūžiu, kuriame dalyviai galėjo paleisti tai, ką ilgai nešiojosi viduje. Tai buvo pasipriešinimo ir atsisakymo tylėti simbolis.
Po „sugriovimo“ sekė kūrimas. Dalyviai iš molio lipdė vazas – asmeninius objektus, kuriuose galėjo išreikšti savo stiprybę, viltį, atsparumą. Kai kurie įrašė įkvepiančius žodžius, kiti leido molio tekstūrai kalbėti už juos. Kiekvienas darbas tapo tylia žinute pasauliui: „Aš esu. Aš nesutinku. Aš kuriu iš to, kas liko.“
Kūryba kaip kolektyvinis veiksmas
Dirbtuvėse taip pat vyko ir atviros diskusijos apie tai, kaip kultūra, humoras, reklama ir žiniasklaida kuria ir palaiko moterų objektifikavimą. Dalyviai analizavo, kaip stereotipai formuojasi ir kodėl jie vis dar gyvuoja, ypač skaitmeninėje erdvėje. Tai leido ne tik išsakyti savo patirtis, bet ir matyti platesnį kontekstą, suvokti savo poziciją šioje sistemoje.
Svarbu tai, kad tiek AY Institutas, tiek Makes Sense Studio siekė, kad šios dirbtuvės būtų ne vienkartinis įvykis, bet ilgesnio pokalbio dalis – apie tai, ką reiškia būti išgirstam, turėti erdvės išreikšti save ir jaustis saugiai kuriant.
Menas, kuris kalba tada, kai žodžių nebepakanka
Šios dirbtuvės parodė, kad menas – ypač toks lėtas, įsišaknijęs ir meditatyvus kaip keramika – gali būti paveikus atsakas į sudėtingas socialines temas. Ne greitam sprendimui, o patyrimui, refleksijai, tylam dialogui – su savimi ir pasauliu.
Rudenį šių dirbtuvių metu sukurti darbai bus pristatyti parodoje Vilniuje. Tai kvietimas visuomenei išgirsti tai, kas buvo pasakyta be žodžių – per formą, tekstūrą, liniją. Kiekvienas kūrinys liudys asmeninę istoriją ir kolektyvinį troškimą keistis.
Balsas, kuris gimsta iš rankų
Projektas Hate Trackers Into Action priminė: jaunų žmonių balsas svarbus – net jei jis skamba ne per tribūną, o per rankas. Ne per instrukcijas, o per laisvę kurti.
Tyla gali skaudinti. Bet tylą galima paversti pradžia – jei joje atsiranda kūryba, drąsa ir bendrystė.
