Vakar pirmą kartą GYVENIME pagalvojau, kodėl aš rašau… NIEKADA man nebuvo kilusi net mažiausia mintis nerašyti. Nei tada, kai reikėjo rašyti mokslinius darbus (esu rašiusi ir vasaromis), nei tada, kai kūriau kitus tekstus. Rašymas buvo kaip undinei vandenynas.
Vaida Venskutonytė
O vakar šlifavau naują recenziją ir taip rimtai susimąsčiau, ar man reikia rašyti. Aš turiu tiek begalinio pragarinio darbo su vaikais, kuris net po mirties nesibaigs – drąsiai liks namų darbų po mirties. :)) Kuo toliau, tuo labiau suvokiu, kad diena, savaitė, mėnuo nėra guminiai, reikia rinktis, kur keliaus laikas ir energija.
Aš taip nuoširdžiai pavargau, nes visas savo atostogų dienas skyriau recenzijai… Išleidau vaikus į VBE ir pati rašiau, skaičiau, kūriau… Nors galėjau, kaip nors pramogauti… Ir paskutinę redagavimo dieną aš paklausiau, ką aš čia darau… Taip tiesiai tiesiai (kaip moku paklausti kitų) šįkart pati savęs.
Kodėl aš po galais rašau??? Kam? Kam man to reikia? Ar vis dar reikia? O jeigu liaučiausi?
Ir, žinote, kas pasirodė įdomiausia. Man viduje išmokyti kitą – užauginti kitą visada yra daug aukščiau, nei auginti save. Aš nežinau, kodėl, bet man pačiai gyvenime daug kas atrodo nebūtina, nereikalinga. Neturiu jokių didelių liūdesių, kad ko nors nepasiekiau, nepadariau… Manęs niekada nedraskė didybės manija.
Tik labai nustebau, kad po tiek metų kilo toks klausimas. Turbūt neturėjau didesnio hobio ir aistros už rašymą. O jūs esate sau uždavę keistų klausimų? O gal dar užduosite? :))
Nuotraukoje matote undinę prie savo vandenų ;)))
