Konstitucinio Teismo likučiai?

Deja,
dar
kaip
reta
prastos
kultūros
provincialiu
stiliumi.Kažkada
vasarą
per
kažką
(ne
tiesiogiai)
gavau
KT
pirmininko,
kurio
pavardė
nėra
žinoma
ne
tik
Ukrainoje,
bet
ir
Lietuvoje,
ir
kuris
niekaip
negali
rasti
mano
telefono
numerio,
kvietimą
į
šiandienos
renginį
ir
vakarienę.
Tiesą
sakant,
iš
teismo
leidinių
nesu
tikras,
ar
jis
tikrai
yra
KT
pirmininkas.

Kadangi
žinojau,
jog
renginiui
skirtas
leidinys
ruošiamas
diskriminaciniu
principu,
totaliai
ignoruojant
žmones,
kurie
tiek
rengė
pasaulinį
kongresą,
tiek
iš
atsilikusios
visomis
prasmėmis
įstaigos
pavertė
ją
šiuolaikiška,
tiek
atliko
visą
juodą
darbą
įvedant
individualų
konstitucinį
skundą,
net
nesirengiau
teikti
kokį
nors
atsakymą.

Ne
pirmą
kartą
susiduriu
su
tuo,
kad
bijoma
atviro
kritinio
žodžio.
Manyčiau,
jei
nėra
siūloma
KT
jubiliejiniame
renginyje
pasisakyti,
tokiame
renginyje
man
nėra
ką
veikti.
Taip
pat
manau,
kad
jei
mane
kviečia
į
KT
vakarienę
be
žmonos,
ten
taip
pat
neturiu,
ką
veikti.

Taigi
esu
ten,
kur
reikalingas.
Šiuo
metu
–
Ukrainoje,
kur
į
mano
paskaitas
renkasi
pilnos
auditorijos
ir
kur
žmonės
yra
nuoširdžiai
dėkingi
už
tai,
ką
mes
darome.
Matau
nebijančius
mirti
už
mūsų
Laisvę
ukrainiečius,
ir
dalintis
su
jais
savo
profesine
patirtimi
man
atrodo
gerokai
prasmingiau.
Netrukus
tai
darysiu
su
Kinijos
Respublikos
(Taivano)
KT.

O
ką
man
išėjus
daro
Lietuvos
KT
šioje
srityje?
Ogi
visiškai
nieko,
kas
reikalautų
drąsos
ir
iniciatyvos.
Su
ukrainiečiais
bendravimas
yra
apleistas
ir
formalus.
Savaime
suprantama,
mūsų
KT
tikrai
neremia
jokių
fronte
kariaujančių
teisininkų,
net
nežino,
jog
tokių
yra
ir
tarp
Ukrainos
KT
teisėjų.

Tikrai
nedalyvauja
jokių
pikapų
ar
karinės
įrangos
pirkimuose
savo
kolegoms
(čia
turiu
atsiprašyti
kelių
KT
tarnautojų,
kurie,
pavyzdžiui,
paaukojo
mūsų
į
Charkivą
vežtiems
pikapams).
Tikrai
nerašo
niekam
ir
neinicijuoja
nei
nacionalinio,
nei
tarptautinio
Rusijos
KT
“teisėjų”
baudžiamojo
persekiojimo
už
agresiją
prieš
Ukrainą.
Apie
Taivaną
nė
nekalbėsiu,
su
juo
bendradarbiavimas
visiškai
nutrauktas.

Tačiau
tai
dar
ne
viskas:
nors
mane
kaltino
(matyt,
spręsdami
pagal
save)
politikavimu,
tokios
atvirai

lddpistinės
ir
valstietiškos
dvasios
KT
tikrai
niekada
nebuvo.
Vien
Širinskienės
debiutas,
kaip
“konstitucionalistės”,
ko
vertas.

O
kur
dar
vertingi
dešimtmečiais
pažįstami
Naujosios
sąjungos
laikų
kadrai
su
lomonosovo
universiteto
diplomais.
Be
abejo,
KT
dar
atviriau
tarnauja
prezidentui,
apie
ką
jau
esu
rašęs.
Logiška,
jog
kartu
KT
prarado
dantis,
–
vietoj
prieš
kelis
metus
buvusių
78
proc.
dabar
tik
38
proc.
bylų
konstatuojamas
teisės
aktų
nekonstitucingumas.
Pačių
bylų
skaičius
vis
mažėja,
o
dar
blogiau,
kad
mažėja
individualių
konstitucinių
skundų
skaičius
(tai
rodo,
jog
žmonės
praranda
tikėjimą
KT).
Žinoma,
toks
bestuburis
KT
yra
bet
kokios
pakraipos
politikų
svajonė.
Apie
tai,
kad
KT
nebereikia
nei
konstitucionalistų,
nei
tarptautininkų,
neverta
nė
kalbėti.

Pildydamas
KT
istorijos
spragas
turėsiu
progos
dar
parašyti
apie
ne
vieną
juokingą
istoriją,
rodančią
buvusius
keistus
naftalininius
papročius.
Dabar
gi
paminėsiu
tik
vieną
neįtikėtiną
ir,
deja,
ganėtinai
paplitusį
bruožą.
Apie
jį
tenka
pasakoti
būnant
Ukrainoje.
Tai
–
teisėjų
tinginystė
ir
neraštingumas.

Kai
mane
skyrė
į
KT,
buvo
tokių
užuominų,
jog
buvau
skiriamas
kaip
“rašantis
teisėjas”.
Greitai
supratau,
ką
tai
reiškia.
Rašyti
man
mokytis
nereikėjo,
ir
greitai
ėmiausi
lyderystės
šioje
srityje.
Tačiau
iš
tikrųjų
daugelis
KT
teisėjų
nemokėjo
sklandžia
taisyklinga
teisine
kalba
parašyti
ilgesnio
teksto,
kuris
dar
ir
būtų
logiškas.
Jų
buvimas
savaime
turėjo
būti
vertybė,
o
dirbti
net
negalima
buvo
reikalauti.

Padėtis
tiek
prastėjo,
jog
paskutiniaisiais
mano
darbo
KT
metais
kone
visus
tekstus
teko
rašyti
man
kartu
su
suburta
teismo
teisininkų
komanda.
Suprantama,
nelikus
manęs,
neliko
ir
daugumos
tų
teisininkų,
nes
negi
laikysi
už
save
protingesnius
ir
dar
drįstančius
ginčytis.

Galvojate,
tie
nedirbantys
kolegos
buvo
dėkingi,
kad
už
juos
darbą
dirbau
aš
ir
kanceliarijos
tarnautojai?
Ne,
nes
daugelis
jų
taip
ir
nesužinojo,
o
kas
gi
yra
ta
Konstitucija,
bet
dėl
savo
nežinojimo
galėjo
kaltinti
mane.
Tačiau
skleisti
paskalas
ir
regzti
sąmokslus,
rašyti

anonimkes,
net
sekti sugebančių
buvo.
Tik
po
to
supratau,
jog
tai
dažnai
ir
yra
geriausias
kelias
į
teisinės
karjeros
viršūnę
mūsų
šalyje.

Nesu
“mėlyno
kraujo”,
todėl
man
jis
savaime
nėra
vertybė.
Tad
vertinu
žmones
pirmiausia
pagal
darbštumą,
gebėjimą
dalykiškai
ir
profesionaliai
dirbti.
Todėl
ir
sveikinti
galėčiau
tokio
KT
likučius.

O
ukrainiečiams
patariu
atrenkant
teisėjus
taikyti
švaraus
lapo
testą
–
duoti
tuščią
popieriaus
lapą
ir
paprašyti
parašyti
kokį
nors
teisinį
tekstą,
be
padėjėjų
ir
interneto.
Ir
žinote,
ką,
–
dauguma
sutinka,
jog
teisėjų
raštingumas
yra
problema.

Šiandien
Espreso.tv
žurnalistas
net
pasakė,
kad
iš
daugumos
teisėjų
paprastai
nesulaukia
net
ne
teksto,
o
bent
minutės
trukmės
sklandesnio
žodinio
paaiškinimo.
Beje,
atpažinti
tokius
teisėjus
gan
paprasta:
kuo
svarbesni,
arogantiškesni
ir
paslaptingesni
jie
stengiasi
atrodyti,
tuo
labiau
tikėtina,
jog
patys
tekstų
nerašo.Tikiu,
kad
Ukrainai
pavyks,
ir
ji
laimės
už
mus.
O
ar
mums
pavyks,
nebūčiau
toks
tikras.