Dalinkitės
Viršteisminė ir viršpolitinė Lietuvos institucija – Konstitucinis Teismas (KT) – gali sau leisti daugiau nei bet kokie išrinkti tautos atstovai. Apie ją daug kartų rašyta, kalbėta, gal dainuota (nežinau), politikai nuolat į ją apeliuoja įvairiais klausimais – skųsdami vieni kitus. Vienas kolega yra išvadinęs jos teisėjus „šamanų kolegija su grandinėmis ir amuletais“ ar kažkaip panašiai.
Kas ir „tada dirbo Lietuvai“?
Atsiribodamas nuo epitetų šiuo tekstu išreiškiu tik asmeninį nusistebėjimą, nieko nenorėdamas įžeisti ar nuskriausti. Ginkdie, lai venų niekas nesipjauna. Jei būsiu apkaltintas teisinių apaštalų įžeidimu, pasibarstysiu makaulę pelenais, raudonus sandalius apsiausiu ir bučiuosiu KT laiptus Vilniuje – Gedimino prospekte. Juk šios teisinės šventovės verdiktai … na patys suprantate… .
Juk rašoma: „Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas garantuoja Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisingumą spręsdamas, ar įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar Respublikos Prezidento bei Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams.”
Taigi ir pasiaiškinkime, kas tie prezidentai ir kitokie teisės subjektai, o dar labiau įdomu tai, kaip politinė vėtrungė galimai svaido teismo išvadų kryptis.
Pradėkime nuo to, kad KT lyg ir keičia savo požiūrį į sovietinės okupacijos laikmečio partizanus, nors to ir nedeklaruoja. Nenorėjau gadinti Vasario 16-tosios nuotaikų (kas po balkonais, kas juose, o kas kur kitur minėjo), tad tik dabar atkreipiu dėmesį į vieną tendenciją.
Man, ir ne man vienam galbūt, kyla klausimas ar KT traukiasi nuo 1949-tųjų Vasario 16-tosios deklaracijos?
Kas jau kas, o Vasario 16-toji yra labai svarbi tiek teisinė, tiek politinė data Lietuvai. Po didingos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Abiejų Tautų Respublikos istorijos, padalinimų, sukilimų, jei mes neperimame svetimų pasakojimų, Vasario 16-toji yra ta data, kai pirmą kartą nacija savarankiškai pareiškė, kad vėl yra ir bus. Ir valstybė.
Netyčinė smulkmena?
Nuoširdžiai sveikinau visus su praėjusia Vasario 16-tosios – Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga! Tą patį pasakė ir Konstitucinio Teismo (KT) pirmininkė Danutė Jočienė. Ar bandė panašiai pasakyti, tik netyčia kažką pamiršo? Nesinori plėšyti draiskalais iškilios viršininkės teksto, tai visą ir cituoju:
„Ši diena yra viena svarbiausių mūsų valstybės istorijoje, nes Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. nutarimu – Nepriklausomybės Aktu buvo atkurta nepriklausoma demokratiniais pamatais sutvarkyta Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje. Be šios dienos nebūtų ir šiandieninės laisvos ir nepriklausomos Lietuvos, nes šis aktas kartu su kitu Lietuvos valstybės pamatiniu konstituciniu aktu – 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktu „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“ ir 1992 m. spalio 25 d. Tautos referendumu priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija sudaro tvirtus mūsų valstybės pamatus.
Mes visuomet tvirtai kovojome su tais, kurie mėgino paneigti mūsų šalies suverenumą ir nepriklausomybę, todėl išsaugojome savo kultūrinį ir nacionalinį identitetą. Tik tvirtai tikėdami konstitucinėmis vertybėmis ir principais, tokiais kaip demokratija, teritorinis vientisumas ir teisinė valstybė, galime užtikrinti geresnę savo šalies ateitį ir padėti šias vertybes ginti kitoms valstybėms.
Išlikime laisvę ginti pasiryžusia, vienybę puoselėjančia ir demokratines vertybes gerbiančia tauta. Mūsų valstybės ateitis – mūsų rankose!“. Taip miestui ir pasauliui parašė D. Jočienė KT vardu.
Kaip dažnai būna, proginiuose oficialiuose tekstuose svarbiau tai, ko juose kažkodėl nėra arba staiga dingsta, jei anksčiau buvo, o ne tai, kas formaliai išsaugota ir papūgiškai kartojama, nes taip lengviau.
Dedu palyginimą, kaip sveikino ankstesnis KT teisėjas, su kuriuo ne kartą aštrokai ginčijausi dėl politinių reikalų. Ramiai atsiloškite palyginkite, paskaitykite:
„Vasario 16-oji – bene svarbiausia Lietuvos Nepriklausomybei ir Konstitucijai diena. Būtent šią dieną 1918 ir 1949 metais buvo priimti du iš trijų Lietuvos valstybės pamatinių konstitucinių aktų – Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktas, kuris yra Lietuvos valstybės konstitucinis pamatas, ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija, išreiškusi Tautos valią atkurti Lietuvos valstybės Nepriklausomybę jos tęstinumo pagrindu. Šie dokumentai tapo pagrindu atkurti Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktu „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“.
Taigi Vasario 16-toji rodo, kad kova dėl Laisvės nesibaigia ją iškovojus. Ji tęsiasi kasdien – įveikiant vis naujus iššūkius, atremiant išorės grėsmes ar ieškant geriausių valstybei sprendimų. Šiai kovai būtina ištikimybė ir pasiaukojimas savo šaliai, stiprybė ir išmintis, tarpusavio supratimas ir pagarba.
Tegu ši diena primena, kad nuo mūsų sprendimų, siekių ir nuoseklaus darbo priklauso Nepriklausomos Lietuvos ateitis ir kiekvieno jos piliečio gerovė!“
Partizanus lauk?
Pokario (mums veikiau karo) partizanų tarpusavio susirašinėjimuose esama ir dramatiškų pokalbių. Vienam replikavus, kad švęsti Vasario 16-tąją okupacijos sąlygomis esą yra tas pats, kaip minėti negimusio kūdikio gimtadienį, kitas atsakė, kad gimė tas kūdikis, išgyveno bei spėjo per du dešimtmečius patalpinti Lietuvą civilizuotų europinių šalių šeimon.
Kaip žinia, remiantis 1949 m. vasario 16 d. deklaracija, 2009 m. kovo 12 d. Seimas nutarė, kad būtent nuo 1949 m. vasario 16 d. iki mirties 1953 m. gegužės 30 d. Jonas Žemaitis-Vytautas buvo kovojusios su okupacija Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vykdęs Respublikos Prezidento pareigas.
2018 m. lapkričio 20 d. Seimas nusprendė, kad po Jono Žemaičio-Vytauto mirties kovojančios Lietuvos Prezidentu tapo Adolfas Ramanauskas-Vanagas.
Šiandien apie tai vėl norima pripratinti patylėti? Tebus, kad tarp 1918 metų ir 1990-ųjų nieko nebūta? Bent jau toks įtarimas kyla klausantis dabartinio KT vadovės pranešimo ir jį kelis kartus perskaitant.
O juk tikrai tikėtina, kad daug kam šiandien svarbiau ir parankiau kas kita. Tie, anie, kurių atminimą atkakliai dešimtmečiais vengiama įamžinti sostinės Lukiškių aikštėje, verčiau įrengiant idiotiškus pliažus, nebepasisakys iš garsių balkonų, kad „ir tada dirbo Lietuvai“. Kokie tie balkonai bebūtų – Muzikos akademijos, kur kitados savo sveikinančiomis letenytėmis mojavo visokie sniečkai ir griškevičiai, arba tie – kiti. Tie, kurie ramiai, net konstituciniu petuku pastūmėja šalin visus, kas tarp 1918 ir 1990 metų.
Taip, galima ginčytis dėl anų partizanų vadų inauguracijų (atbuline data) prezidentuosna, jei kalbėsime apie tikrąją teisinės raidės, o juk dar būna ir dvasia, padėtį. Galima vadinti jų pomirtines inauguracijas labiau politiniais manifestais. Tačiau tuomet 1990-ųjų metų Aukščiausiosios Tarybos gerokai vėlesnis pavadinimas „Atkuriamuoju Seimu“ irgi anoks jau teisinis aktas. Mat atliktas net ne paties susirinkimo, o vėlesnės politinės daugumos. Kaip ir balkono personažų „ir tada dirbusių Lietuvai“ kiek uždelsta inauguracija.
Ginčytis dėl to, kas labiau dirbo Lietuvai – anie „miškiniai“ 1949-taisiais ar šitie „balkoniniai“ kokiais 1981-taisiais (kad ir su špyga kišenėje) – smagi tokia intelektuali mankšta.
Kitoje serijoje aktualesni nūdienos klausimai – apie policinę valstybę, apie kokią tikrai svajojo sovietai. Bandė instaliuoti, bet žlugo.
