0

Didelėje
Lietuvos
dalyje
rankšluosčiai
XIX–XX
a.
pirmoje
pusėje
vadinti

abrūsais,

rečiau

renčnikais,
renčninkais,

Mažojoje
Lietuvoje

marškomis,
drobiniais.

Tik
nuo
XX
a.
antro
ketvirčio
įsigalėjo
ir
šiais
laikais
naudojamas
terminas

rankšluostis
,
kuris
žmogų
lydėjo
bene
visą
jo
gyvenimą.
Atrasti
Lietuvos
ir
Ukrainos
rankšluosčių
istoriją
kviečia
paroda
„Ausk,
sesute,
abrūsėlius“,
kuri
vyksta
Lietuvos
liaudies
buities
muziejaus
parodų
salėje
2023
m.
birželio
6

spalio
15
dienomis.

Lietuvos
liaudies
buities
muziejaus
etnologė
Erika
Nenartavičiūtė
pasakoja,
kad
bene
visas
žmogaus
gyvenimas
buvo
apjuostas
rankšluosčiu:
į
rankšluostį
priimdavo
naujagimį,
persirišęs
rankšluosčiu
raitelis
kviesdavo
į
vestuves,
rankšluosčiu
surišdavo
karstą.
Rankšluosčius,
kaip
šventą
Tėvynės
reliktą,
gyventojai
vežėsi
emigruodami
į
Ameriką,
tremiami
į
Sibirą.

„Rankšluosčius
naudodavo
ne
tik
praktiniais
tikslais
kasdieniniame
gyvenime,
jais
ir
puošdavo
patalpas,
ir
dovanodavo
kaip
vertingas
dovanas“,

pasakoja
E.
Nenartavičiūtė.
Rankšluosčių
būta
įvairių.
Paprastesniais,
austais

prastesnių
žaliavų,
dažniausiai
ruoželinio
pynimo
keturnyčiais,
šluostėsi
veidą
ir
rankas.
Dekoratyviais,
austais

geriausių
žaliavų,
sudėtingų
raštų
rankšluosčiais
puošdavo
patalpą,
dovanodavo
per
vestuves,
krikštynas,
vardynas.
Dekoratyvų
rankšluostį
duodavo
šluostytis
svečiui,
kalėdojančiam
kunigui.

Anot
projekto
vykdytojos
Žanetos
Rukuižienės,
senesni
paprastesnių
raštų
rankšluosčiai
audžiami
dimine
keturnyte,
sudėtingesni

per
5,
8,
12,
16
ir
daugiau
nyčių,
servetine
technika.
Raštai
labai
paprasti:
įvairūs
langučiai,
stulpeliai
ar
dryželiai.
Vėlyvesni
XIX
a.
pab.

XX
a.
pr.
rankšluosčiai
stebina
raštų
įvairumu
ir

komponavimo
išradingumu
bei
subtilumu.
Pagrindiniai
raštų
motyvai
yra
geometriniai,
ritmingai
kartojasi
per
visą
audinį.
Raštus
sudaro
įvairiausio
dydžio
langeliai
bei

kombinacijos,
išilginiai
ir
skersiniai
stulpeliai,
vingučiai,
rozetės,
žvaigždutės
ir
pan.

„Ukrainiečių
vestuviniai
rankšluosčiai
yra
ypatingai
skirtingi“,

pasakoja
projekto
vykdytoja
Ukrainoje
Lyudmyla
Herus.
Jie
buvo
naudojami
beveik
visuose
vestuvių
ceremonijos
etapuose
ir
dažnai
turėjo
šiuos
etapus
atitinkančius
pavadinimus:
„piršlybos“,
„sužadėtuvės“,
„dovanojimas“.
Piršliai
buvo
apjuosiami
„piršlybų“
rankšluosčiais,
kaip
sutikimo
sutuokti
ženklu,
prieš
vestuves
rankšluosčiais
buvo
puošiami
namai,
o
vestuvių
duona
buvo
surišama
rankšluosčių
arba
padedama
ant
jo.
Rankšluostis
pasitarnaudavo
ir
kaip
padėkos
dovana
vestuvių
dalyviams
bei
vyro
artimiesiems.
Kai
kuriose
Ukrainos
vietovėse
jaunamartė
ryte
pakabindavo
savo
rankšluosčius
vyro
namuose,
tokiu
būdu
prisijungdama
prie
šeimos.

Rankšluostis
interjere
atliko
meninę
ir
estetinę
funkciją.
Namuose
rankšluosčiai
buvo
kabinami
po
ikona,
virš
ikonos,
po
langu
ar
virš
jo.
Rankšluosčio
vieta
interjere
dažnai
atsispindėdavo
jo
pavadinime:
„bozhnyky“,
„pokutni“,
„kilkovi“,
„zaviesy“.
Interjero
rankšluosčiai,
kaip
ir
vestuviniai,
pasižymi
gausybe
kompozicinių
sprendimų.

Valstiečiams
svarbios
buvo
ir
apsauginės
rankšluosčio
funkcijos.
Visų
pirma,
tai
susiję
su
aukojimo
rankšluosčiais,
kuriuos
ausdavo

lino
bendrai
visos
kaimo
moterys
per
vieną
dieną,
nenutrūkstant
darbui.
Šie
rankšluosčiai
padėjo
kovoti
su
epidemijomis,
stichinėmis
nelaimėmis
ir
ligomis.
Jie
būdavo
3–6
metrų,
kartais
iki
20
metrų
ilgio,
dažniausiai
be
puošybos.

Pasak
L.
Herus,
šiuolaikinėje
Ukrainos
kultūroje
rankšluostis
įgijo
etninio
simbolio
statusą
ir
iki
šių
dienų
išlieka
svarbiu
šeimos
ir
kalendorinių
ritualų
atributu.


Ukrainietiškų
rankšluosčių
puošyba

Nykorak
pasakoja,
kad
mažiausiai
puošti
buvo
buitiniai
ir
virtuviniai
rankšluosčiai.
Kartais
tik
siauresni
skersiniai

kraštai
būdavo
puošiami
smulkiomis
skersinėmis
juostelėmis.
Apeiginiai
rankšluosčiai
buvo
puošnesni.
Rankšluosčiams,
dengiantiems
velykinį
krepšelį
arba
krepšelį
su
daržovėmis,
buvo
būdinga,
kad
centrinė
rankšluosčio
dalis
ir
šoniniai
kraštai
buvo
puošniausi.
Dažniausi
puošybos
elementai
buvo
spalvotos
juostelės
ir
geometrinė
ornamentika,
sudaryta

tokių
motyvų
kaip
rombai,
rozetės,
kryžių
figūros.

Anot
projekto
vykdytojos
Tetianos
Kutsyr,
prabangiau
dekoruoti
rankšluosčiai
buvo
kabinami
ant
kabyklėlės,
vadinamos
„hriedka“.
Šie
rankšluosčiai
buvo
labiausiai
paplitę
Užkarpatėje.
Buvo
kabinama
po
kelis,
o
kartais
ir
iki
12
rankšluosčių,
ir
jie
buvo
reikšmingas
gyvenamųjų
namų
interjero
akcentas.
Šių
rankšluosčių
puoštas
tik
vienas
galas,
kuris
būdavo
rodomas
išorinėje
patalpos
pusėje.
Du
trečdaliai
tokių
rankšluosčių
buvo
užpildyti
skersinėmis
raudonos
spalvos
juostomis,
kartais
pertraukiamomis
šaltesne
tamsiai
mėlyna
ar
kitokia
spalva.

Taip
pat
gausiai
puošti
rankšluosčiai,
skirti
kabinti
ant
ikonų
ir
portretų.
Jie
labiausiai
paplitę
Volynės
ir
Polisios
regionuose.
Šie
rankšluosčiai
dažniausiai
ilgi,
net
iki
kelių
metrų
ilgio,
o

ornamentika
sutelkta
daugiausiai
siauresniuose
skersiniuose
kraštuose.
Daugelyje
Polisios
rankšluosčių
ši
puošyba
kartais
buvo
sutelkta
rankšluosčio
viduryje,
nors
kartais
juose
pasitaikydavo
siauresnių
neraštuotų
juostų.
Vyraujanti
spalva
buvo
raudona,
derinama
su
nedideliu
kiekiu
juodos.
Pokario
laikotarpiu
buvo
pridedama
daug
kitų
šiltų
ir
šaltų
spalvų.

Etnografiniai
rankšluosčiai

viena

gražiausių
ir
svarbiausių
lietuvių
ir
ukrainiečių
materialiojo
paveldo
dalių,
naudotų
abiejų
šalių
tradicijoms,
interjero
puošybai
ir
buičiai.


Lietuvos
ir
Ukrainos
mokslininkų
bendradarbiavimas

„Unikalios
etnografinės
tekstilės
technologijos:
išsaugojimo
patirtis
Vakarų
Ukrainoje
ir
Lietuvoje“

tai
jau
antrasis
bendras
Kauno
technologijos
universiteto
(KTU),
Lietuvos
liaudies
buities
muziejaus
ir
Ukrainos
nacionalinės
mokslų
akademijos
Etnologijos
instituto
Lietuvos-Ukrainos
dvišalio
bendradarbiavimo
projektas“,

pasakoja
projekto
vadovė
Lietuvoje
KTU
Mechanikos
inžinerijos
ir
dizaino
fakulteto
docentė
Eglė
Kumpikaitė.

Paroda
yra
vienas

Lietuvos-Ukrainos
dvišalio
bendradarbiavimo
mokslo
ir
studijų
srityse
projekto
„Unikalios
etnografinės
tekstilės
technologijos:
išsaugojimo
patirtis
Vakarų
Ukrainoje
ir
Lietuvoje
(UNIETHNOTEX)“
rezultatų.
Projekto
partneriai

Kauno
technologijos
universitetas,
Lietuvos
liaudies
buities
muziejus,
Ukrainos
nacionalinės
mokslų
akademijos
Etnologijos
institutas.


Parodos
rengimą
finansavo
Lietuvos
liaudies
buities
muziejus,
Lietuvos
mokslo
taryba
ir
Ukrainos
švietimo
ir
mokslo
ministerija
(projekto
numeris
Lietuvoje

S-LU-22-5,
Ukrainoje

M/21-2022)

KTU
informacija

Jums gali patikti

Komentarai

Comments are closed.

Dagiau iš temos: Lietuva