„Kultūros barai“ 2021 m. Nr. 9
Bendrojo gėrio idėja – kelias į tironiją?
Nida Vasiliauskaitė įtaigauja skaitytoją, kad bendrojo gėrio idėją ir tironiją sieja kažkokie giluminiai ryšiai:
[…] visi esami, buvę, būsimi diktatoriai ir totalitariniai režimai iki pat kruviniausių: nei vienas jų savęs neteisino kitaip, kaip tik „bendru gėriu“, dėl kurio – ką darysi – tenka susitepti rankas ir ką nors paaukoti. Pats faktas, kad šie balseliai dabar pasigirdo – ženklas epochinio galimo lūžio, epochinio pavojaus.
Klasikinėje politinėje filosofijoje tironišku režimu buvo laikomas toks, kuriam esant valdovas arba valdančioji grupuotė siekia savojo, o ne bendrojo gėrio. Pagal filosofę išeina beveik atvirkščiai: tironiško režimo skiriamuoju bruožu tampa bendrojo gėrio idėjos pasitelkimas.
Pasiaiškinkime, kokios yra tironijos prielaidos moderniojoje valstybėje ir kaip tos prielaidos susijusios su bendrojo gėrio idėja. Tam, kad atsakytume į šį klausimą, mums tereikia šiek tiek išplėtoti tai, kas buvo pasakyta apie pilietinę visuomenę ir politinę visuomenę.
Moderni valstybė normaliai funkcionuoja tik tol, kol jai pavyksta derinti du sunkiai suderinamus principus: sąžiningos konkurencijos dėl resursų principą, grindžiantį pilietinę visuomenę, ir solidarumo principą, grindžiantį politinę visuomenę. Siekis ir sugebėjimas laikytis šių principų gali sumenkti, valstybės galia tam tikrų pilietinės visuomenės grupių gali būti pasitelkiama kovoje dėl resursų ir panaudojama prieš kitas visuomenės grupes. Tokioje situacijoje pilietinė visuomenė ir politinė visuomenė tampa savo karikatūromis, o valstybė tampa nuogos galios arena ir, galima sakyti, patenka į antrinę prigimtinę būklę. Modernios tironijos yra ne kas kita, kaip režimai, atsirandantys esant tokiai pilietinės ir politinės visuomenės būklei.
Kaip visa tai susiję su bendrojo gėrio idėja? Pilietinės visuomenės ir politinės visuomenės santykis yra asimetriškas. Sveikos politinės visuomenės egzistavimas garantuoja sveikos pilietinės visuomenės atsiradimą, tuo tarpu pilietinė visuomenė visuomet išlieka grėsme tiek sau, tiek politinei visuomenei.Tam, kad moderni valstybė nenuslinktų į antrinę prigimtinę būklę, joje turi egzistuoti pakankamai brandi ir galinga politinė visuomenė, gebanti sutramdyti pilietinės visuomenės gaivalą.
Politinę visuomenę sudaro asmenys, gebantys bent iš dalies atsisakyti savojo intereso, įsipareigoti bendrajam gėriui ir ypatingomis sąlygomis netgi dėl bendrojo gėrio, dėl valstybės, dėl politinės laisvės aukotis. Tuo tarpu pilietinės visuomenės nariai – miesčionys – dėl nieko nesiaukoja. Miesčioniui politinė laisvė nereikalinga, bendrąjį gėrį miesčionis geriausiu atveju supranta kaip minimalų bendrąjį interesą užtikrinti sąžiningos konkurencijos sąlygas, t. y. kaip dalyką pageidautiną, bet neįpareigojantį kovai, savojo intereso apribojimui ar juo labiau aukai. Piliečiu asmuo tampa tik tada, kai įsisąmonina turtingesnę, negu bendras minimalus interesas, panašią į tą, kuri buvo plėtojama klasikinėje politinėje filosofijoje, bendrojo gėrio sampratą ir taip suprastam bendrajam gėriui įsipareigoja.
Prieiname išvados, kad į tironiją veda anaiptol ne bendrojo gėrio idėja. Ne, į tironiją dėsningai veda pilietinės visuomenės narių siautėjimas, jei to siautėjimo nesutramdo bendrajam gėriui įsipareigoję politinės visuomenės nariai. Ne veltui klasikinė politinė filosofija moko, kad atstovavimas bendrajam interesui, bendrajam gėriui yra skiriamasis politiškumo bruožas, o politikos meno esmė yra bendrojo gėrio siekis.
Laikant atstovavimą bendrajam gėriui politiškumo skiriamuoju bruožu, tironiją tenka laikyti kvazipolitiniu dariniu, nes joje politinės visuomenės atsiradimą ir funkcionavimą laiduojančios sąlygos nėra įgyvendinamos. Tironija gali dangstytis bendrojo gėrio obalsiais, tačiau niekaip negali būti orientuota į bendrąjį gėrį, nes visada virš visuomenės iškelia tam tikrą grupę žmonių, kuriai suteikiamas visuomenės hegemono statusas ir jėga slopina kitas grupes.
Laisvę naikina ir į tironiją veda tos idėjos, kurios griauna politinę visuomenę. Verta trumpai šiuo požiūriu peržvelgti moderniąsias politines ideologijas. Liberalizmas siekia visus visuomenės gyvenimo aspektus pertvarkyti pagal prekių rinkos modelį, o tai reiškia, kad propaguojant ir įgyvendinant šią doktriną pilietinei visuomenei būdingas konkurencijos dėl resursų principas pritaikomas vis naujoms gyvenimo sritims, o asmenys vis labiau save suvokia vien kaip dėl resursų besigrumiančius ir savo aistras tenkinančius individus, ir vis mažiau – kaip bendrajam gėriui įsipareigojusius piliečius; „išlaisvinta“ pilietinė visuomenė ilgainiui sugriauna sumenkusią politinę visuomenę. Tai reiškia, kad nepaisant visų liberalizmo deklaracijų apie laisvę, nepaisant liberalizmo doktrinos adeptų subjektyvių intencijų, liberalizmas dėsningai veda modernią valstybę į antrinę prigimtinę būklę, t. y. į modernią tironiją. Politikos filosofų mokymai apie tai, kad komercinė respublika tironijos gali išvengti konstitucijoje įtvirtinus gudrią valstybės institucijų konstrukciją (įvairios checks and balances koncepcijos), yra naivūs. Jokios institucijos negali atsilaikyti, kai politinė visuomenė sunykusi, o pilietinės visuomenės gaivalas „išlaisvintas“.
Socializmas/komunizmas lygiai taip pat, kaip liberalizmas, remiasi prielaida, kad žmogus iš esmės yra individas. Socializmas/komunizmas „pataiso“ liberalizmą priimdamas poziciją, jog individų konkurencija dėl resursų niekuomet nevyksta pagal sąžiningos konkurencijos principą. Valstybėje esančios išnaudojamųjų ir išnaudotojų klasės, o valstybė yra išnaudotojų klasės įrankis laikyti paklusniais išnaudojamuosius, kitaip sakant, valstybė visados esanti antrinėje prigimtinėje būklėje. Individų konkurencija dėl resursų iš principo negalinti būti sąžininga; ji galinti būti tik panaikinta, kai valstybė bus atimta iš išnaudotojų ir paversta išnaudojamųjų įrankiu, bus panaikinta arba radikaliai apribota nuosavybė, panaikintos išnaudojamųjų ir išnaudotojų klases. Akivaizdu, kad šios ideologijos propagavimas ar įgyvendinimas dėsningai griauna politinę visuomenę ir veda valstybę link tironijos – tos, kurią projektuoja ši ideologija arba kokios nors kitokios, su šia ideologija nesusijusios. Kaip ir liberalizmo atveju, griaunamoji tendencija išlieka nepriklausomai nuo to, kokios bebūtų subjektyvios įvairių „demokratinio socializmo“ šalininkų intencijos.
Konservatizmas neturi pozityvių valstybinės tvarkos idėjų. Tokių idėjų neturėdami, konservatoriai paprastai prisilaiko dominuojančios ideologijos, taigi, liberalizmo, priešpaskutinės versijos. Tai reiškia, kad ir konservatizmo ideologija dėsningai, tik paprastai ne taip agresyviai, griauna politinę visuomenę ir veda valstybę link tironijos. Paplitęs požiūris, kad konservatizmas yra mokymas, kuriuo vadovaudamiesi piliečiai gali pasipriešinti liberalų ir socialistų totalitarinėms užmačioms, yra apgailėtinas nesusipratimas.
Dar viena moderno ideologija, nacionalizmas, išeities tašku laiko ne individą, bet naciją – valstybę sukūrusią arba siekiančią sukurti tautą. Toks išeities taškas padaro šios ideologijos centru tautos interesą ir tautos bendrąjį gėrį, o tai, be abejo, yra idėjos, kurios suburia ir stiprina politinę visuomenę, skatina asmenis įgyti piliečio savimonę. Tai reiškia, kad tarp moderniųjų ideologijų nacionalizmas yra vienintelė išimtis: vienintelė moderni ideologija, kuri stiprina, o ne griauna politinę visuomenę, ir atitinkamai, veda ne į tironiją, o į laisvų piliečių valstybę.
Nidos Vasiliauskaitės 5 tezių rinkinys yra liberalizmo ideologijos apraiška. Kaip sakyta, liberalizmo ideologija skatina asmenis save suvokti vien kaip individus ir paverčia juos prastais piliečiais. Tokios tendencijos ryškų pavyzdį pateikia pati Nida Vasiliauskaitė.
Žinutėje socialiniame tinkle filosofė parašė:
[…] reikia Maidano, reikia visos Lietuvos prie Seimo, pasiryžusios nesitraukti, kol reikalavimai [atšaukti prievartinę vakcinaciją ir visuomenės skirstymą į skirtingas teises turinčias vakcinuotų ir nevakcinuotų klases] bus patenkinti. […] Nieko nėra ir nebuvo svarbiau nei tai nuo Antrojo Pasaulinio laikų. Taip, čia svarbiau nei Sausio 13-oji: tada, nesėkmės atveju, grėsė tik gyventi toliau kaip gyvenus Sovietų Sąjungoje – okupuotiems, be nepriklausomos valstybės; dabar – nesėkmės ir pasyvumo atveju – gresia gyventi naujo, paties tikriausio apartheido sąlygomis, nebe teisinėje nebevalstybėje nebe kaip piliečiams, kur bet kurią akimirką gali nutikti bet kas, nebėra nė regimybės žmogaus teisių, negalioja nei LR Konstitucija, nei jokios tarptautinės teisinės normos ir įsipareigojimai.
Šis trumpas tekstas labai iškalbingas. Jo implikacijos tokios: geriau būti okupuotam, negu paskiepytam! Putinas, pasiuntęs kariuomenę Lietuvos okupuoti, atrastų šalininkų vien pažadėjęs nespausti skiepytis. Nida Vasiliauskaitė gali būti vadovėliniu pavyzdžiu miesčionio, kuriam suprantama tik ekonominė ir socialinė („gyventi kaip noriu“) laisvė, bet visiškai nesuvokiama piliečio laisvė. Geras būtų bet koks tironas, gerai ir okupacija, jei tik bus pakankamai ekonominės ir socialinės laisvės.
Šioje vietoje verta prisiminti moderniosios politinės filosofijos pradininką Tomą Hobsą ir fundamentalią jo filosofijos pamoką: visuomenė, sudaryta iš individų, konkuruojančių dėl resursų, siekiančių patenkinti savo aistras ir kuo ilgiau bet kokia kaina išlaikyti savo kūnus šiame pasaulyje, dėl savo prigimties negali pretenduoti į ką nors daugiau, negu nusilenkti absoliučiai valstybės valdžiai ir sutikti būti politiniais vergais, kuriems mainais už besąlygišką paklusnumą valstybė gali atlyginti jos suteikiama teise netrukdomai siekti (kiek ta pati valstybė mano esant tikslinga) asmeninės ekonomines ir socialines gerovės.
Svarbiausia teisė ir laisvė – gyventi atvirojoje visuomenėje?
Nida Vasiliauskaitė rašo:
[…] visuomenė, kurioje individas nėra laisvas, irgi nėra nei laisva, nei gera. Kad būtų laisva ir gera, ji privalo netrukdyti individui pačiam rinktis „gėrį“ pagal savą supratimą – ir keliauti nors ir (kitų vertinimu) į pragarą, užuot „jo paties labui“ puolusi gelbėti. Nes pragaras – būti ganomu galviju, prarasti žmogaus atributus, tarp kurių laisvė – esminis, ir joks „laimės“ nei „pasitenkinimo“ kiekis jos nekompensuos […]
Šiame pasaže Nida Vasiliauskaitė pasisako už politines permainas, kurias pirmą kartą filosofiniais argumentais bandė pagrįsti Džonas Stiuartas Milis 1859 metais išleistoje esė Apie laisvę. Vėliau, Karlo Raimundo Popperio knygos „Atvira visuomenė ir jos priešai“ įtakoje šis projektas imtas vadinti „atvirąja visuomene“.
Nida Vasiliauskaitė yra taip įsitikinusi atvirosios visuomenės išganingumu, kad „nurašo“ visas ankstesnes kaip nei geras, nei laisvas, kitais žodžiais tariant, visą ankstesnę istoriją paskelbia Tamsiaisiais amžiais, o atvirosios visuomenės projekto realizavimą laiko Apšviestųjų amžių pradžia. Toks požiūris iš esmės teisingai atspindi paties Milio revoliucines intencijas.
Moderniojoje politinėje filosofijoje neretas reiškinys yra retorinio ir loginio lygmenų išsiskyrimas: tikrąjį veikalo turinį galime suprasti tik įsigilinę į loginę struktūrą ir implikacijas, kurias autoriaus retorika ne atskleidžia, bet paslepia. Milio esė Apie laisvę yra vienas ryškiausių šio reiškinio pavyzdžių. Jei tikėtume Milio retorika, esė Apie laisvę turėtume laikyti veikalu, kuriame autorius siūlo projektą, turintį užtikrinti kuo palankesnes tiesos paieškos sąlygas ir grindžia siūlomas reformas episteminiais argumentais. Tačiau pasigilinę į loginę struktūrą pamatome visiškai kitokį vaizdą. Millis buvo historicistas, manęs, kad istorijoje kiekvieną konstruktyvųjį (kuriame tam tikra visuomeninė tvarka steigiasi arba klesti) laikotarpį keičia kritinis (kuriame visuomeninė tvarka dezintegruojasi ir praranda savo legitimumą) laikotarpis, šį – konstruktyvusis ir t.t. Milio įsitikinimu, jis gyvenąs kritiniu laikotarpiu, kuriam pasibaigus išauš nauja visuomeninė tvarka, kurios dvasinius pagrindus jau dabar renčia jis ir į jį panašūs intelektualai; tie dvasiniai naujos epochos pagrindai būsią Žmogaus religija ir utilitarizmas. Svarbiausias šio kritinio laikotarpio uždavinys – senosios visuomeninės tvarkos dvasinių pagrindų išmontavimas, o tie pagrindai esantys krikščionybė, buržuazinė moralė ir bet kokios tradicinės pažiūros. Siekdamas išmontuoti visuomeninės tvarkos dvasinius pamatus Milis bandė filosofiškai pagrįsti net kelis į tokį tikslą orientuotus projektus: krikščionybės simuliakrą, feminizmą ir atvirąją visuomenę.
Nesunku suprasti, koks radikalus ir koks destruktyvus yra atvirosios visuomenės projektas. Anot Milio, laisvė rinktis savąjį gėrio supratimą ir pagal jį gyventi turi būti taikoma visiškai nuosekliai, o žmogaus laisvės riba turėtų būti laikoma tik kito žmogaus laisvė. Skamba didingai, bet Milis apsimeta, kad nepastebi akivaizdžios alternatyvos: laisvės riba yra moralė. Neva nepastebi šios alternatyvos todėl, kad jos aptarimas gali atskleisti projekto radikalumą ir prablaivinti skaitytoją – Milio siūloma naujoji „laisvė“ reiškia ne ką kita, kaip moralės panaikinimą ir jos pakeitimą minimaliu socialinio elgesio taisyklių rinkiniu.
Tai, kad atvirojoje visuomenėje nėra moralės, nėra vienintelis Milio nutylėjimas. Praėjo daug dešimtmečių, kol Milio idėjų adeptai išdrįso suformuluoti atvirosios visuomenės projekto principų implikacijas, liečiančias tai, kaip turi funkcionuoti viešoji erdvė. Tos implikacijos išties revoliucinės. Visos idėjos viešojoje erdvėje turinčios būti traktuojamos kaip lygios; vienos išskyrimas esąs alternatyvių idėjų represavimas. Todėl negalį būti jokių oficialiai pripažįstamų tiesų, jokių viešų standartų, nes valstybė ar visuomenė neturinti teisės indoktrinuoti; visi klausimai turintys būti laikomi neišspręstais ir viešai turi būti traktuojami kaip neišspręsti. Valstybiniai universitetai, mokyklos taip pat visus klausimus turį traktuoti kaip neišspręstus, nes jei mokytojas traktuos kokį nors klausimą kaip išspręstą, tuo jis represuos mokinuką, kuris gali galvoti kitaip. Viešai neturį būti teigiama, kad krikščionybė geresnė už actekų religiją arba kad mokslas kažkuo geresnis už raganavimą. Įsitikinimai tam tikrų pozicijų teisingumu galintys būti reiškiami tik privačių asmenų susibūrimuose – namuose, bažnyčiose, gal dar privačiose mokyklose.
To, kas pasakyta apie atvirąją visuomenę, pilnai pakanka išsiaiškinti, koks šio projekto santykis su laisve. Atvirosios visuomenės projektas yra sugalvotas tam, kad sugriautų visuomenės dvasinius pamatus – sunaikintų moralę, krikščionybę ir dekonstruotų tradicinę pasaulėžiūrą. Šis griovimas, be jokios abejonės, yra ir politinės visuomenės griovimas. O griaudami politinę visuomenę atvirosios visuomenės kūrėjai grindžia kelią į tironiją. Eilinį kartą galime pridurti, kad neturi jokios reikšmės šalininkų intencijos: jie gali kuo nuoširdžiausiai manyti, kad myli laisvę ir vykdo šventą pareigą už ją kovoti; kad ir ką jie manytų, jų pasaulėžiūra ir jų propaganda dėsningai naikina laisvės prielaidas.
Išvados
Filosofiniu požiūriu penkios Nidos Vasiliauskaitės tezės yra prieštaravimų ir klaidų kamuolys. Tačiau kur svarbiau yra tai, kad nuo šių tezių atsispirianti pasaulėžiūra ne tik negali grįsti kovos už laisvę, bet dėsningai prisideda prie politinės laisvės prielaidų naikinimo ir grindžia kelią tironijai.
Siekis apginti laisvę reikalauja visiškai kitokios pasaulėžiūros – tokios, kuri remtųsi prigimtinės teisės doktrina, neiškeltų miesčionio virš piliečio, atmestų atvirosios visuomenės projektą, įpareigotų bendrajam gėriui, bendrojo gėrio subjektu laikytų politinę lietuvių tautą.
Nidos Vasiliauskaitės individai savo teisių ir laisvių neapgins, nes jie gina savo kūną ir savo verslus, kai reikia ginti tautą ir valstybę.
The post Laisvūnas Šopauskas. Ar Nidos Vasiliauskaitės individai apgins savo laisves ir teises? (II) appeared first on Kauniečiams.
