Paskutinį
vasaros
penktadienį
Lazdijų
rajone
Kapčiamiesčio
kapinėse
amžino
poilsio
palydėti
du
šiame
krašte
gimę
partizanai
–
Juozas
Barkauskas-Vėjūnas
(1928–1949)
ir
Petras
Bankieta
(1918–1947),
turėjęs
slapyvardžius
Medinis,
Kanapynas.
2023
m.
rugpjūčio
25
d.
gražus
būrys
žmonių
atsisveikino
su
partizanų
palaikais
Kapčiamiesčio
Dievo
Apvaizdos
bažnyčioje,
kurioje
už
Lietuvos
laisvės
gynėjus
buvo
aukotos
šv.
Mišios.
Šv.Mišias
laikęs
Panevėžio
vyskupas
emeritas
Jonas
Kauneckas
keletą
kartų
pabrėžė,
kad
kiekvienam
žmogui
yra
jo
gyvybė
labai
svarbi,
bet
tie,
kurie
sąmoningai
ją
aukoja
kilniam
tikslui,
tampa
didžiavyriais.
Tampa
mūsų
tautos
sąžine
–
ar
mes
gyvename
ir
dirbame
taip,
kaip
tikėtųsi
tie,
kurie
aukojo
gyvybes
už
Lietuvos
laisvę?
Po
šv.Mišių
Lietuvos
trispavėmis
uždengti
karstai
iškilmingai
palydėti
į
Kapčiamiesčio
kapines.
Ten,
lydint
LR
krašto
apsaugos
karių
salvėms
buvo
palaidoti
šeimų
kapavietėse.
Palydėjus
amžinybėn
Dzūkijos
partizanus,
jų
artimieji
padėkojo
Lietuvos
gyventojų
genocido
ir
rezistencijos
tyrimo
centro
Paieškų
ir
identifikavimo
skyriaus
vedėjui
Rimantui
Zagreckui
už
kruopštų
darbą,
ieškant
partizanų
palaikų
ir
ypatingai
nuoširdų
bendravimą
su
artimaisiais,
siekiant
bendro
tikslo.
Renginyje
dalyvavo
Lietuvos
Respublikos
Seimo
nariai,
partizanų
giminės
ir
artimieji,
Lazdijų
rajono
savivaldybės
vadovai
ir
tarybos
nariai,
Lietuvos
gyventojų
genocido
ir
rezistencijos
tyrimo
centro
darbuotojai
ir
visi
geros
valios
žmonės,
kuriems
rūpi
Lietuvos
istorijos
praeitis,
dabartis
ir
jos
ateitis.
„Šiandien
susirinkome
pagerbti
didvyrių,
kurie
narsiai
kovoję
už
mūsų
visų
laisvę
amžinojo
poilsio
sugrįžo
namo.
Žodis
namai,
šiandien
skambėjo
simboliškai.
Mūsų
didvyriai
prieš
daugiau
nei
70
metų
paliko
savuosius
namus
ir
artimuosius
tam,
kad
apgintų
mus,
mūsų
namus,
mūsų
laisvę
ir
mūsų
tėvynę.
Nepaliaukime
saugoti
ir
puoselėti
to,
kas
brangiausia,
bet
labai
trapu
–
laisvės.
Lai
ši
istorinė
diena,
lai
šis
prasmingas
ir
iškilmingas
atsisveikinimas
tampa
dar
vienu
vilties
šaltiniu,
dar
viena
atmintina
diena,
kuri
metai
iš
metų
mus
suburs
bendrai
maldai,
bendram
tikslui,
padėkai
visiems
už
laisvę
kovojusiems
ir
kovojantiems”,
–
susirinkusiems
kalbėjo
Lazdijų
rajono
merė
Ausma
Miškinienė.
„10
metų
trukusiame
ginkluotame
partizaniniame
pasipriešinime
dalyvavo
dešimtys
tūkstančių
žmonių,
šimtai
tūkstančių
Lietuvos
gyventojų
jį
rėmė.
Lietuvos
gyventojų
genocido
ir
rezistencijos
tyrimų
centras
jau
2
dešimtmečius
vykdo
Lietuvos
partizanų
palaikų
paieškas.
Centro
ir
giminių
pastangomis
pavyko
atrasti
tai,
ką
nuo
mūsų
bandė
paslėpti.
Mūsų
tikslas
rasti
visas
mūsų
didvyrių
kapavietes,
tinkamai
pagerbti
ir
neužmiršti,
kad
tai
tik
tokių
žmonių
nuopelnas,
kad
šiandien
mes
vėl
turime
savo
valstybę,
Vytį
ir
trispalvę”,
–
kalbėjo
Lietuvos
gyventojų
genocido
ir
rezistencijos
tyrimo
centro
generalinio
direktoriaus
pavaduotojas
Vytas
Lukšys.
„Partizanų
atminimas
man
siejasi
su
drąsa
ir
narsa.
Žinai,
kad
eini
mirti,
kad
eini
į
drąsos
ir
tiesos
kelią.
Tai
yra
pavyzdys.
Ir
iš
šiandienos
perspektyvos,
galime
pasakyti,
kad
tai
ne
tik
partizaninė
kova,
bet
žmonių
tikėjimas
savo
tiesa,
kuris
užtikrino
valstybingumą“,
–
teigė
Seimo
narys,
Nacionalinio
saugumo
ir
gynybos
komiteto
pirmininkas
Laurynas
Kasčiūnas.
„Mums
tenka
didelė
užduotis
brangių
laisvės
kovotojų
atiminimą
įrašyti
amžinaisiais
vardais
tam,
kad
turėtume
pavyzdį
sau.
Didelė
pagarba
artimiesiems,
amžina
šlovė
partizanams”,
–
sakė
Seimo
narė,
Laisvės
kovų
ir
valstybinės
istorinės
atminties
komisijos
pirmininkė
Paulė
Kuzmickienė.
,,Atsisveikinat
šiais
partizanais,
užvaldė
labai
jautrios
emocijos,
nes
mano
tėtis
Juozas
Jakvonis-Tigras
priklausė
tai
pačiai
Dainavos
apygardai
ir
jį
galėjo
ištikti
toks
pats
likimas.
Tik
Dievo
apvaizdos
dėka
jis
išliko
gyvas.
Nuoširdi
padėka
visiems,
kurie
daug
dirbo
surandant
ir
tiriant
palaukus
bei
prisidėjo
prie
partizanų
atminimo
įamžinimo.
Labai
svarbu,
kad
šie
tikri,
daugelio
lietuvių
išgyventi
įvykiai
nepasimirštų,
kad
ta
atmintis
ir
pagarba
būtų
perduota
ir
mūsų
vaikams”,-
sakė
renginyje
dalyvavusi
Seimo
narė
Angelė
Jakavonytė.
,,Iš
tikrųjų,
didžiavyriais
tapę
Juozas
ir
Petras
yra
tapę
mūsų
sąžine,
kurią
turime
girdėti
ir
įsiklausyti
vardan
Lietuvos
ateities
ir
kas
turi
vykti
Lietuvoje”,
–
kalbėjo
Seimo
narys
Zenonas
Streikus.
Noriu
pažymėti
–
šie
partizanai,
kaip
ir
didelė
lietuvių
tautos
dalis,
išsvajotos
laisvės
nesulaukė,
tačiau
laisvė
vis
tiek
buvo
pasiekta
ir
iškovota.
Ir
mes,
ketvirtą
dešimtmetį
gyvendami
nepriklausomoje
Lietuvoje,
prisimename
jų
kovą,
pasišventimą
ir
troškimą,
kad
Lietuva
būtų
laisva.
Su
partizanų
šūkiu:
,,Atiduok
Tėvynei,
ką
privalai“
drąsiai
tęskime
savo
nepriklausomos
valstybės
istoriją.Šios
ir
kitos
viltingos
mintys
skambėjo
tądien
Kapčiamiestyje.
Petras
Bankieta
-Kanapynas
2022
m.
spalį
rasti
ir
vėliau
nustatyti
DNR
tyrimu
būrio
vado
Petro
Bankietos-Kanapyno
palaikai.
Vidury
duobės
buvo
įmesta
užtaisyta
granata
–
spėjama,
kad
čekistai
taip
bandė
apsidrausti,
jog
partizanai
neišsivežtų
žuvusių
bendražygių.
Lietuvos
gyventojų
genocido
ir
rezistencijos
centras
specialistų
surinktais
duomenimis,
Petras
Bankieta
gimė
ūkininkų
Andriaus
ir
Paulinos
Bankietų
šeimoje.
Petras
buvo
vyriausias
iš
šešių
vaikų.
1945
m.
vasarį
vienas
iš
Bankietų
sūnų
–
Juozas
Bankieta
–
prisijungė
prie
ginkluoto
pasipriešinimo
okupantams,
pasirinkdamas
Ąžuolo
slapyvardį.
Deja,
partizanu
išbuvo
tik
tris
mėnesius…
Po
dviejų
dienų
vietoj
žuvusio
jaunesnio
brolio
į
partizanų
gretas
stojo
27-erių
Petras
Bankieta,
pasirinkęs
Medinio
slapyvardį.
Iš
pradžių
buvo
A
(Dainavos)
apygardos
Šarūno
rinktinės
Vytenio
grupės
Liepos
būrio
partizanu,
vėliau
–
skyriaus
vadu.
Tada
jis
ir
pakeitęs
slapyvardį
į
Kanapyno
(kartais
vadinamo
ir
Kanapinsku).
Vėliau
partizanas
tapo
trečiojo
būrio
vadu.
1946
m.
A
apygardos
vadas
pulkininkas
leitenantas
Juozas
Vitkus-Kazimieraitis
skyrininką
Kanapinską
apdovanojo
juostele
–
partizanų
žymeniu
„Už
narsumą“.
Kaip
Šarūno
rinktinės
įsakyme
rašoma,
Petras
Bankieta-Kanapynas
1947
m.
lapkričio
5
d.
žuvo
mūšyje
su
NKVD
Krivonių
kaime,
būdamas
29-erių.
Po
mirties
–
įmestas
ir
užkastas
į
duobę,
kur
buvo
ir
surastas.
Manoma,
kad
aplink
šį
buvusį
NKVD
KGB
pastatą
palaidota
apie
130
partizanų
ar
Lietuvos
laisvei
pritarusių
asmenų.
Juozas
Barkauskas
-Vėjūnas
Kapčiamiesčio
kapinėse
amžinam
poilsiui
į
gimtinę
sugrįžusio
Juozo
Barkausko-Vėjūno
palaikai
surasti
1991
metais.
Tuomet
aktyvūs
Leipalingio
žmonės
iš
apylinkių
surinko
34
žuvusių
partizanų
ir
meilės
gimtinei
neslėpusių
asmenų
palaikus
ir
palaidojo
Leipalingio
kapinėse.
2019
m.
jie
buvo
Lietuvos
gyventojų
genocido
ir
rezistencijos
centro
specialistų
reekshumuoti
ir
vieni
palaikai
2021
metais
pagal
surinktus
DNR
duomenis
identifikuoti
kaip
Juozo
Barkausko.
Tragiškas
likimas
lėmė,
kad
gimęs
ir
augęs
Kapčiamiesčio
pasienio
policininko
šeimoje,
Juozas
partizanu
pabuvojo
neilgai.
Tėvas
už
darbą
ir
priklausymą
tautininkų
partijai
buvo
nuteistas
15
metų
katorgai
su
viso
turto
konfiskavimu.
Juozui
teko
prisiglausti
pas
gimines.
Jis
su
kitais
gimnazistais
įsitraukė
į
pogrindinę
veiklą.
Gresiant
suėmimui,
1948
m.
rudenį
įstojo
į
Dainavos
apygardos
Šarūno
rinktinės
Vytenio
tėvūnijos
partizanų
būrį
ir
pasirinko
Vėjūno
slapyvardį.
Deja,
Juozui
priešintis
okupantams
teko
tik
pusmetį.
1949
m.
kovo
9
d.
Norkūnų
kaime
(Leipalingio
valsčius),
bunkeryje,
priešindamiesi
sovietų
kariuomenei,
žuvo
21-erių
Juozas
Barkauskas-Vėjūnas.
Nuotraukos
LGGRTC
darbuotojų
ir
Lazdijų
rajono
savivaldybės
Komentarai