Lietuvos paradoksas: jūrinė valstybė be mažųjų uostelių

Lietuvos paradoksas: jūrinė valstybė be mažųjų uostelių

99 km Baltijos pakrantės turinti Lietuva dažnai save vadina jūrine valstybe. Tačiau už šios pakrantės įveiklinimą atsakingi specialistai teigia, kad išnaudoti visų ekonominių, rekreacinių ir netgi saugumo privalumų, kuriuos šaliai galėtų teigti visa apkrova veikiantys modernūs uostai ir maži uosteliai, kol kas nesugebame. Anot Palangos mero Šarūno Vaitkaus, situaciją gerai iliustruoja Šventosios jūrų uosto pavyzdys, kurio atstatymas svarbus ne tik Vakarų Lietuvos regiono ekonominei plėtrai, bet ir visos Lietuvos kaip jūrinės valstybės įvaizdžiui.

Neseniai Klaipėdoje vykusioje pajūrio uostų plėtros konferencijoje „Vartai į jūrą. Lietuvos uostų proveržis“ Š. Vaitkus sakė esąs įsitikinęs, kad terminas „Lietuva – jūrinė valstybė“ vartojamas pernelyg dažnai ir ne visai pelnytai.

„Nors Lietuva vadina save jūrine valstybe, tikrovėje ji neatitinka netgi elementariausių Europos Sąjungos direktyvų. Viena iš jų – kas 50 km turėti įrengtus uostelius, į kuriuos, pvz., audros metu, galėtų įplaukti mažesni Baltijos jūros laivai, – sako meras. – Jau 30 metų visos politinės partijos ir vyriausybės Šventosios uostą vadina valstybinės reikšmės objektu, įtraukia į savo politinius planus, tačiau rezultato neturime iki šiol. Kai Klaipėdos uosto vadovu buvo dabartinis Klaipėdos meras Arvydas Vaitkus, jis su komanda parengė visą techninę Šventosios uosto dokumentaciją. 2015 m. buvo parengti detalieji planai, gauti iš viso šeši reikiami statybos leidimai. Tačiau finansavimo nebuvo ir visi projektai ilgam atgulė į stalčius“.

Ėmėsi iniciatyvos

Anot Š Vaitkaus, supratus, kad be papildomo postūmio situacija dar ilgai nepasikeis, Palanga 2018 metais kreipėsi į Vyriausybę ir paprašė valstybės valdomą Šventosios uostą patikėjimo teise perduoti Palangai. Tuomet miestas pradėjo ieškoti finansų ir įgyvendinti vieną iš uosto rekonstrukcijos etapų. Nors Šventosios uosto veiklai svarbiausias etapas – nuo smėlio uosto kanalą saugantys molai, be kurių uostas paprasčiausiai negalės tinkamai funkcionuoti, valstybės finansavimo negavusiai Palangai teko pradėti nuo antrojo, mažiau investicijų pareikalavusio žingsnio.

„Žinoma, pagrindinis etapas yra molų statymas. Mes įgyvendinome antrąjį etapą – žvejybos infrastruktūros plėtros projektą, kuris iš viso atsiėjo 5,9 mln. Eur. Europos Sąjunga šiam projektui skyrė 1,7 mln. Eur, kitos lėšos buvo surinktos iš savivaldybės biudžeto“, – skaičiuoja Š. Vaitkus.

2021 m. spalį pradėtas projekto etapas buvo baigtas 2023 metais. Š. Vaitkus pasakoja, kad atkūrus molus uoste galės švartuotis mažieji pramoginiai, sportiniai, žvejybos laiveliai, uostas galės aptarnauti ir įvairių LR institucijų (specializuotus gelbėjimo, laivybos ir žvejybos kontrolės, avarijų likvidavimo ar valstybės sienos apsaugos) laivus.

„Mūsų dažnai klausia, ar Šventosios uostą galima pritaikyti krašto apsaugos reikmėms. Atsakymas – žinoma, taip, strategiškai patogi uosto vieta suteikia alternatyvią prieigą prie jūros. Uoste yra numatyta vietos nedideliems kariniams laivams, čia bus galima užtikrinti karinių jūrų pajėgų laivų priežiūrą, remontą, papildymą degalais. Stichinių nelaimių atvejais uostas galės būti naudojamas kaip logistikos ir paramos bazė. Jo buvimas iš esmės palengvins jūrų sienos apsaugą ir užtikrins didesnį vientisumą”, – teigia Š. Vaitkus.

Greitojo reagavimo centras

Pasak mero, kalbant, apie jūrinio vėjo elektrinio parko projektą, Šventosios uostui taip pat galėtų atitekti strateginis vaidmuo.

„Parkui bus reikalinga aptarnavimo bazė, kuri galėtų įsikurti Šventosios uoste. Tam yra visos sąlygos – turime pasitvirtinę detaliuosius planus, jėgainės gedimo atveju, plaukiant iš Šventosios būtų išvengiama didžiulių nuostolių ir sutaupoma laiko, jau nekalbant apie ekonomikos augimo perspektyvas: papildomas darbo vietas, investicijas, išaugusį konkurencingumą energetikos sektoriuje”, – naudas vardija Š. Vaitkus.

Jis tęsia, kad panašią naudą Šventosios uostas galėtų teikti ir nelaimės Būtingės naftos terminale atveju.

„Dabar laivai iš Klaipėdos iki terminalo plaukia 2 valandas ir ilgiau. Įvykus didelei avarijai tai – labai ilgas laiko tarpas, kartais po dviejų valandų jau net nėra ką daryti. Šventosios uostas nuo Būtingės terminalo nutolęs 3,5 km., tai reiškia kad pasiekti jį ir suvaldyti situaciją būtų galima itin greitai“, – skirtumus pabrėžia Palangos meras.

Traukos centro potencialas

Meras pripažįsta, kad kalbėdamas apie atkurto ir veikiančio Šventosios uosto privalumus, jis dažnai sulaukia klausimo, kada ir kaip atsipirktų milijoninės investicijos.

„Suprantama, kad žmonėms, kurie savo akimis nemato jau įgyvendintų pokyčių, sunku suprasti ir patikėti jų nauda. Kai išgirstu abejojant, kad investuoti verta, mėgstu paklausti: ar atsiperka miestuose už šimtus milijonų eurų statomi viadukai? Ne, jie neatsiperka, tačiau tarnauja žmonių patogumui. Su uostu yra kitaip – galiu garantuoti, kad šios investicijos atsipirks. Neabejoju, kad sukūrę veikiančią Šventosios uosto infrastruktūrą turėsime naują traukos centrą, svarbų ne vien Vakarų regionui, bet ir visai Lietuvai. Paskaičiuokime, kokį potencialą keliautojų srautams turime, kai netoliese esanti Suomija su 5,5 mln. gyventojų turi 1,3 mln. laivų. Arba Estijos pavyzdys, kur aplink uostą statomi viešbučiai, maitinimo įstaigos, poilsio centrai. Valstybei investicijos sugrįžta mokesčiais, naujai sukurtomis darbo vietomis“, – vardija Š. Vaitkus.

Jis atskleidžia, kad Šventosios uoste vien įgyvendinus žvejybos infrastruktūros plėtros projektą buvo išduoti keturi statybos leidimai viešbučiams ir SPA centrams.

„To iki šiol nėra buvę. Verslas jau dabar įžvelgia didžiulį vietos potencialą, o uostas pritrauktų daugybę paplūdimio ir vandens pramogų mėgėjų, čia suklestėtų pramoginė žvejyba ir jūrinis turizmas, išsiplėstų restoranų ir pramogų sektoriai vaizdinga aplinka suviliotų dar daugiau gamtos mylėtojų ir tyrinėtojų. Šventosios uostas galėtų būti patogi vieta tarpiniams sustojimams, keliaujant jūra jachtomis“, – naudas įžvelgia Palangos meras.

Ne paskutinė vieta uosto planuose numatyta ir buriavimo sporto mėgėjams.

„Gėda pasakyti, kad Lietuvoje, kuri save vadina jūrine valstybe, vaikai iki šiol neturi galimybės mokytis buriuoti išplaukdami į atvirą jūrą. Šiuo metu esame parengę detalųjį planą, kuriame yra suformuotas buriavimo mokyklos sklypas, įrengtos inžinerinės komunikacijos ir slipas inventoriaus nuleidimui. Palangos miesto savivaldybės taryba šių metų biudžete yra numačiusi lėšų techninio projekto parengimui. Šventojoje po vienu stogu sutilps Klaipėdos, Klaipėdos rajono, Neringos, Šilutės ir visos Lietuvos vaikai, kurie čia mokykis buriuoti. Buriavimo mokykla aktuali visam Klaipėdos regionui. Čia galėsime rengti tarptautines regatas, čempionatus”, – planus piešia Š. Vaitkus.

Tiki uosto sėkme

Š. Vaitkus sako, kad nors iš pradžių Šventosios uosto projektas į priekį spyrėsi lėtai ir sunkiai, dabar jau galima jausti įsibėgėjusį pagreitį.

„Esu optimistas ir matau, kad Šventosios uosto ledai jau yra pajudėję. Pernai metais Šventojoje apsilankė politikai (Seimo nariai, ministrai), nuo kurių priklauso uosto projekto sėkmė, parodėme, kokį didžiulį potencialą galime sukurti Lietuvai. Liepą uostą aplankė Premjerė Ingrida Šimonytė – buvo ieškoma ir rastas vienas iš konkrečių sprendimų molams pastatyti. Mūsų tikslas – statybą pradėti jau kitais metais. Manau, jog su institucijų, politikų pagalba savo tikslą pasieksime ir ateitiems kartoms Šventosios uoste sukursime tiek pridėtinės vertės, kiek grafai Tiškevičiai sukūrė Palangai“, – viliasi Š. Vaitkus.