Rusijos karinis vaidmuo Sirijoje yra patekęs į diskursų paraštes: neva tai esama ir svarbesnių dalykų. O jis patyrė reikšmingų pokyčių, per mėnesius po prezidento Basharo al-Assado režimo žlugimo 2024 m. pabaigoje. Iš karto po Assado nuvertimo Rusijos pajėgos atsitraukė nuo Sirijos frontų ir išgabeno dalį technikos, tačiau nepasitraukė iš dviejų pagrindinių bazių – Hmeimimo oro pajėgų bazės Latakijoje ir Tartuso jūrų bazės Viduržemio jūros pakrantėje. Pastaruoju metu stebimas laipsniškas Rusijos karių sugrįžimas bei aktyvesnė veikla šiose bazėse, Maskvai derantis su naująja Sirijos valdžia dėl tolesnio buvimo sąlygų.
Rusijos kariškiai išlaikė kontrolę Hmeimimo bazėje net ir pasikeitus valdžiai Sirijoje, tačiau jų veiklą už bazės ribų naujoji valdžia ėmėsi griežtai prižiūrėti. Prie Hmeimimo ir Tartuso bazių įvažiavimų budi ginkluoti buvę sukilėliai – Hayat Tahrir al-Sham kovotojai, dabar integruoti į laikinosios vyriausybės saugumo pajėgas. Jie lydi kiekvieną Rusijos karinį konvojų, pajudantį už bazės ribų, apribodami Rusijos kontingento judėjimo laisvę Sirijoje. Vis dėlto Hmeimimas išlieka tvirtas Rusijos placdarmas.
Bazėje toliau dislokuojami Rusijos oro pajėgų daliniai, jie tęsia operacijas. Pavyzdžiui, kad kovo 2 d. iš Hmeimimo pakilęs Rusijos naikintuvas „Su-35“ tarptautinėje oro erdvėje virš rytinės Viduržemio jūros dalies pavojingai priartėjo prie Prancūzijos bepiločio orlaivio „MQ-9 Reaper“, triskart praskrisdamas labai arti.
Prancūzijos gynybos ministras Sébastien Lecornu šiuos manevrus pavadino „agresyviais ir nepriimtinais“. Incidentas patvirtina, kad Rusija atnaujino oro patruliavimą iš Sirijos ir demonstruoja, jog tebėra karinis veikėjas regione.
Tartuse Rusijos buvimas taip pat tęsiamas, nors ir pasikeitusiomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, vasario mėnesį, Sirijos pajėgos laikinai sustabdė Rusijos karinį konvojų, apie 35 karinės transporto priemonės su priešlėktuvinės gynybos raketomis ir įvairiais ginklais, mėginusias judėti iš Hmeimimo į Tartusą.
Taigi, Damaskas pasirengęs riboti vienašališkus Rusijos pajėgų perdislokavimus šalies viduje. Vis dėlto pati Tartuso bazė išlieka Maskvos žinioje. Rusijos karo laivai čia tebešvartuojami, tęsiama logistika – Tartusas išlieka vienintelis Rusijos jūrų bastionas Viduržemio jūroje, strategiškai svarbus ir karo laivų dislokavimui, ir tiekimo grandinei palaikyti.
Prisiminkime istoriją. 2017 m. Rusijos Federacija ir Sirijos Arabų Respublika, valdoma prezidento B. Assado, sudarė 49 metų nuomos sutartį, su galimybe pratęsti, dėl jūrų pajėgų bazės Tartuse naudojimo ir plėtros ir atskirą susitarimą dėl Rusijos „aviacijos grupės“ dislokavimo Humaimimo aerodrome Sirijoje. Ką mainais gavo Sirija? Karinę paramą – tiek technine, tiek strategine parama, įskaitant ginklų tiekimą.
Politinį palaikymą – Rusija buvo pagrindinė Sirijos prezidento Bašaro al-Asado režimo sąjungininkė. Ekonominę naudą – finansinę ir ekonominę pagalbą, įskaitant energetikos sektorių. Saugumo garantijas – Rusijos karinis buvimas suteikė Sirijai didesnį stabilumą prieš išorinius priešininkus – JAV ir Turkiją.
Bazių, kurios yra neatsiejamos nuo Rusijos karinio pasiekiamumo Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje, ateitis dabar yra de facto Sirijos vadovo Ahmedo Sharaa rankose, ir neatrodo, kad jis norėtų visiškai atsisakyti Maskvos buvimo Sirijoje. Iškart po B. Assado nuvertimo 2024 m. gruodį, Rusijos pajėgos apleido fronto linijų ir atokius postus šiaurėje bei Alavitų kalnuose, palikdamos juos sukilėliams, bet iš Hmeimimo ir Tartuso nepasitraukė, o ir neturėjo tokio ketinimo.
Kai situacijai stabilizavus, Rusija pradėjo sugrąžinti dėmesį šioms bazėms: vėl atnaujino karinius skrydžius, sustiprino objektų saugumą ir perėjo prie apriboto, bet ilgalaikio dislokavimo modelio. Apsiribodama dviem stambiais objektais ir tiesiogiai nesikišo į vidaus kovas, vis dėlto išlaikydama svertus, kuriuos gali panaudoti prireikus.
Pirma, jų bazės turi didžiulę geostrateginę vertę. Hmeimimo oro bazė ir Tartuso uostas yra vieninteliai nuolatiniai Rusijos kariniai placdarmai už buvusios Sovietų Sąjungos ribų, todėl jų praradimas būtų skaudus smūgis Rusijos geopolitiniam prestižui bei galimybėms projektuoti jėgą už savo tradicinės įtakos zonos. Išlaikydama šiuos postus, Rusija išlieka Artimųjų Rytų ir Afrikos žaidėja, turinti kur bazuoti savo pajėgas nepaisant NATO šalių kontrolės aplinkiniuose regionuose.
Antra, Maskva siekia išvengti tarptautinio pažeminimo ir išlaikyti įtaką Sirijoje net praradusi artimą sąjungininką Damaską. Reikia atkreipti dėmesį, Rusija nuo 2015 m. investavo daug išteklių gelbėdama B. Assadą – vykdė intensyvius antskrydžius, tiekė ginklus, patyrė nuostolių. Jeigu Rusijos pajėgos būtų išstumtos iš Sirijos, tai Putinui reikštų didelę strateginę nesėkmę. Todėl Maskva pasirengusi tartis net su buvusiais priešais – naująja sunitų islamistų vadovybe Damaske. Kremliaus logika paprasta: nėra nuolatinių priešų, yra nuolatiniai interesai.
Trečia, Rusija tikisi pragmatiškų sandorių su naująja Sirijos valdžia. De facto vadovo A. Sharaa administracija rodo ženklus, kad visiškai išvyti rusų gal ir nesieks – veikiau stengsis persiderėti bendradarbiavimo sąlygas. Damaskas, kenčiantis nuo finansinės suirutės ir sankcijų, tikisi iš Maskvos skolų nurašymo, investicijų ir diplomatinės paramos mainais už teisę išlaikyti Tartusą ir Hmeimimą. Ketvirta, Rusija nenori palikti Sirijos kaip galios vakuumo konkurentams. Pasikeitus režimui, Sirijoje suaktyvėjo kitų šalių intervencija: šiaurėje dislokuotos Turkijos pajėgos, rytinėse dalyse tebelieka JAV specialiosios pajėgos, o Izraelis sustiprino kontrolę pietuose (Golano aukštumose).
Tokiu būdu Rusija stengiasi išsaugoti status quo dalį net ir naujomis sąlygomis, kad galėtų daryti įtaką šalies ateičiai.
Būtina atkreipti dėmesį ir į konfliktus Alavitų regionuose ir galimas provokacijas. Vienas rimčiausių iššūkių, iškilusių po Assado nuvertimo ir Rusijos pajėgų persigrupavimo, yra įtampa Sirijos pajūrio regionuose, kur sutelkta alavitų mažuma (ji ilgą laiką rėmė Assadą, o ir pats Assadas save įvardindavo alavitu). 2025 m. kovo pradžioje Latakijos ir Tartuso gubernijose kilo smurtas, kai ginkluoti kovotojai, lojalūs nuverstajam Assadui, koordinuotai užpuolė naujosios valdžios patikros postus ir karinius dalinius.
Laikinosios vyriausybės pajėgos ėmėsi atsakomųjų operacijų, po kurių sekė spontaniški keršto išpuoliai prieš Alavitų gyvenvietes. Per kelias dienas pakrantėje buvo žvėriškai nužudyta per 1225 gyventojų, didžioji dauguma jų – alavitai.
Įdomus aspektas: nuo kovo 6 d. tūkstančiai alavitų civilių, gelbėdamiesi nuo žudynių Džableho mieste ir aplinkiniuose kaimuose, paliko savo namus ir plūstelėjo į Rusijos Hmeimimo bazę ieškoti prieglobsčio. Rusijos Hmeimimo bazė faktiškai virto pabėgėlių prieglauda. Civiliai, bėgdami nuo smurto, maldavo rusų kariškių apsaugos – prie bazės vartų susirinkusios minios skandavo „Rusija, Rusija!“, ragindamos tarptautinę bendruomenę suteikti jiems apsaugą. Rusijos kariškiai leido žmonėms patekti į bazės teritoriją ir glaustis joje. Buvo suteikta humanitarinė pagalba. Kovo 11 d. Hmeimime prieglobstį radusių žmonių skaičius pasiekė apie 1500, o kitų šaltinių teigimu – iš viso apie 9000 žmonių ieškojo prieglobsčio Hmeimime.
Tad, viena vertus, alavitai dabar žvelgia į Rusiją kaip į vienintelę tarptautinę jėgą, galinčią juos bent iš dalies apsaugoti. Kita vertus, naujoji sunitų valdžia gali įtariai stebėti, kad Hmeimimas netaptų Assado lojalistų tvirtove. Kovo 18 d. duomenimis, Maskva paragino sirus, ieškančius prieglobsčio Rusijos Hmeimimo oro pajėgų bazėje Sirijos pakrantės regione, kuo greičiau palikti teritoriją, motyvuodama, kad trūksta išteklių jų apsaugai užtikrinti. Maskva derasi dėl savo karinio buvimo su naująja Sirijos vadovybe, o padėtis išlieka įtempta.
Visgi, esminis klausimas – ar Rusijos grįžimas susijęs su provokacijomis prieš alavitus. Juk, Rusijos „grįžimas“ ir teritoriškai (Hmeimimo oro bazėje, kuri yra Latakijoje – Alavitų regiono širdyje), ir chronologiškai sutampa su išpuoliais prieš alavitų mažumą.
Tai leidžia teigti, kad Rusijos pajėgų sugrįžimas yra bent iš dalies susijęs su šiuo regioniniu smurtu ir geopolitinėmis provokacijomis, nors nėra įrodymų, kad Rusija pati tiesiogiai organizavo ar kurstė tokius išpuolius. Rusija veikiau naudoja susidariusią situaciją kaip strateginį pranašumą, leidžiantį sustiprinti savo įtaką regione ir turėti papildomų svertų derybose su naująja Sirijos valdžia.
Panašu, kad Rusijos bazės durų atidarymas alavitų civiliams nėra atsitiktinis. Tai akivaizdžiai politinis ir humanitarinis sprendimas, bandymas parodyti tarptautinei bendruomenei Rusiją kaip „taikdarę“ ir „humanitarinės pagalbos teikėją“ krizės akivaizdoje. Tai – ir bandymas ir žingsnis, kuris strategiškai Rusijai leidžia susistiprinti savo įtaką regione.
Liudas Mažylis, Europos parlamento narys
