Anksčiau rugpjūtis Lietuvos gamtoje buvo žymus tuo, kad tuo metu rujodavo stirnos, migruodavo paukščiai, pradėdavau baubti elniai ir stenėti briedžiai. Visa tai tebevyksta, bet, išskyrus paukščių migraciją, tai ne kiekvienam pastebimi reiškiniai. Dabar gi, rugpjūtį galima vadinti vapsvavorių ir maldininkų mėnesiu. Abi šios gyvūnų rūšys yra ateiviai iš pietų (nėra invazinės rūšys).
Vapsvavoriai pasirodė prieš du dešimtmečius, o maldininkai prieš dešimtmetį. Įdomu, kad atsikraustė dvi rūšys, kurių moteriška giminė nevengia užkandžiauti vyriškąja. Apie vapsvavorį jau esu ne kartą rašęs, tad šiandien kiek plačiau apie baisiai religingus maldininkus.
Maldininkai yra tolimi žiogų ir gyvalazdžių giminės, o ne tokie tolimi tarakonų ir termitų giminaičiai. Iš visų vabzdžių jie visų pirma išsiskiria savo labai judria, trikampe papuošta didelėmis akimis galva. Dviejų sudėtinių akių negana, tad tarp antenų dar turi tris paprastas akeles.
Dar vienas požymis, dėl kurio maldininkai ir buvo taip pavadinti, tai it sudėtos maldai kojytės, kurios vos pasirodžius horizonte drugeliui, musei ar skėriukui, tuoj pat tampa dygliuotais žudymo įrankiais. Na, mes irgi žinom iš istorijos, kad savu laiku dvikojai maldininkai buvo ne mažesni kraugeriai.
Maldininkų patinai yra sparnuoti, bet kūdesni, mažesni (net pora centimetrų), judresni, nei patelės. Jų didesnės akys ir ilgesnis pilvelis bei antenos. Patelės irgi sparnuotos, bet dėl savo svorio negalinčios pakilti. Jų storas pilvas matosi iš toli. Bendrai paėmus, tai maldininkas tampa vienu didžiausiu Lietuvos vabzdžiu (patelės gali užaugti iki 11 cm).
Dar europiniai maldininkai ant priekinių kojų pirmų segmentų vidinės pusės turi išsipaišę ryškias juodas akis. Jos atlieka gąsdinimo funkciją. Mat maldininkai, kokie jie kieti bebūtų, yra mėgstamas paukščių grobis. O pagrindinė maldininkų apsisaugojimo priemonė – maskuotė. Europiniai maldininkai būna pačių įvairiausių spalvų: nuo žalios (dažniausiai), rudos, gelsvos iki juodos. Mokslininkai nustatė, kad spalva priklauso nuo temperatūros – kuo šalčiau, tuo išsirita žalesni maldininkai.
Maldininkų gyvenimas prasideda jiems pavasarį išsiritus iš kiaušinių, kurių visą krūvą mama rūpestingai padėjo specialiam maišelyje gerai šildomoje saulėtoje vietoje. Maldininkiukai iškart jau būna panašūs į suaugėlius, tik mažyčiai ir besparniai. Jie greit auga, neriasi ir jau liepos gale, rugpjūtį būna dideli, sparnuoti ir pasiruošę poruotis.
Patinai šiuo metu intensyviai ieško patelių (todėl dažnai juos ir savo kiemuose sutinkam), kad galėtų pratęsti savo giminę. Nėra taip, kad patelės visus be išimties savo apsėklintojus suryja. Maždaug kas ketvirtas ar kas trečias tampa pirmuoju patiekalu. Ir viskas priklauso nuo patelės nuotaikos, alkanumo laipsnio, išsilavinimo ir bendrai požiūrio į vyrišką giminę.
Patinai žino, kad yra tokia tikimybė tapti pagrindiniu patiekalu, todėl prie patelės artinasi labai labai palengva. Vos patelei sujudėjus, patinas apmiršta. Tiesa, maldininkai kaip ir rupūžės prisitaikę pastebėti judesį – tie, kas nejuda, nematomi. Prislinkęs patinas greit užšoka ant damos ir padaro savo reikalus, o tada lygiai taip pat greit sprunka, žinoma, jei patelė ne alkana. Jei dama išalkusi, ji meiliai apkabina savo dygliuotomis kojytėmis patinėlį ir pasičepsėdama pradeda jį valgyti, kol tas ją vaisina.
Čia patelėms dviguba nauda – jos gauna maisto ir yra ilgiau vaisinamos, o tai reiškia, kad bus daugiau kiaušinių ir vaikučių. Juk viskas tik dėl būsimų vaikų, ar ne, moterys? Įdomu, kad patinas be galvos gali išbūti iki trijų parų ir miršta iš bado. Dar įdomiau, kad net abiem poros nariams nuėmus galvas, jie gali susirasti vienas kitą ir pradėti kopuliuotis.
Žodžiu, po visko patinas bet kokiu atveju miršta (jie gyvena keliais mėnesiais trumpiau, nei patelės), o patelės padeda kiaušinius ir dar kiek pagaudžiusios skėriukus irgi išeina į amžinos medžioklės plotus. Peržiemoja kiaušiniai ir pavasarį vėl visa istorija kartosis iš naujo.
Kur tų maldininkų surasti? Jie gali ir patys pas jus į balkoną atskristi. O šiaip mėgsta sausesnes pievas kur kartu su vapsvavoriais medžioja įvairiausius vabzdžius.
Ar pavojingi žmogui? Ne, labai mielai ropinėja per rankas ir juokingai kraipo galvą bandydami įžiūrėti, kas juos čia sugavo.
Ar kelia pavojų mūsų vietinėms rūšims? Taip, mūsiškiai vabzdžiai nėra prisitaikę sugyventi su tokiu plėšrūnu, bet reiktų platesnių tyrimų, kad būtų galima įvertinti maldininkų poveikį mūsų faunai. Manyčiau, kad vapsvavoriai turėtų kelti kur kas didesnį susirūpinimą (gali nukonkuruoti kitas vorų rūšis). Iš kitos pusės, nelabai ką čia be susirūpinimo ir padarysi. Tokia tat jau šiltėjančio klimato pasekmė.
Tai gero savaitgalio ir pasidairykit pievose, gal sutiksit kokį bais dievobaimingą žalią padarėlį.
Autorius yra Aplinkos ministro Simono Gentvilo patarėjas.
Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.
Taip pat skaitykite
Šaltinis: LRT.LT
Komentarai