Dalinkitės
Rusija
puola
Ukrainą
jau
600
dienų,
o
Izraelio
ir
Gazos
Ruože
įsikūrusių
„Hamas”
teroristų
kovos
tęsiasi
jau
dešimtą
dieną.
Pastarųjų
veiksmų
poveikis
pirmiesiems
dar
tik
ryškėja.
Šių
dviejų
didelių
pasaulio
tvarkos
griūčių
sąveika
neabejotinai
bus
stipri.
Rusijos
prezidentas
Vladimiras
Putinas
jau
ieško
galimybių
pasinaudoti
naujais
neramumais.
Jo
siekis
yra
gana
akivaizdus.
Tai
tarptautinio
dėmesio
nukreipimas
nuo
besitęsiančios
Rusijos
agresijos
Ukrainoje.
Kremliaus
viltys
siejamos
su
galimu
ilgalaikiu
JAV
karinės
pagalbos
Ukrainai
mažinimu,
kurį
sukėlė
neatidėliotinas
poreikis
tiekti
įvairius
ginklus,
ypač
priešraketinės
gynybos
sistemas,
Izraeliui.
Šias
viltis
prislopino
neseniai
įvykęs
JAV
gynybos
sekretoriaus
Lloydo
Austino
vadovaujamos
Vakarų
šalių
karinių
rėmėjų
darbo
grupės
Ramšteine
susitikimas.
Spalio
12
d.
jis
paskelbė
apie
naują
pagalbos
paketą
ir
patvirtino,
kad
įsipareigojimai
Ukrainai
nesumažės
dėl
pagalbos
Izraeliui.
Rusijos
komentatoriai
bandė
pavaizduoti
aklavietę
JAV
Atstovų
rūmuose
kaip
gilių
nesutarimų
Amerikos
politinėje
klasėje
dėl
finansavimo
Ukrainai
masto
pasekmę.
Kovos
Gazoje,
kurias
sukėlė
teroristų
išpuolis,
didina
Vašingtono
poreikį
skubiai
įveikti
šią
krizę.
Iniciatyva,
kuria
sujungiamas
pagalbos
Izraeliui
ir
Ukrainai
finansavimas,
gali
tapti
priemone
šiam
tikslui
pasiekti.
Maskva
mano,
kad
dėl
tvirtos
JAV
paramos
Izraeliui
kiltų
naujų
problemų
santykiuose
su
Europos
sąjungininkais,
tradiciškai
palankiau
nusiteikusiais
Palestinos
klausimui.
Kremliaus
požiūriu,
ši
numanoma
nesantaika
dar
labiau
susilpnintų
Vakarų
solidarumą
su
Ukraina.
Juk
Ramšteino
susitikime
dalyvavusios
Europos
valstybės
įsipareigojo
tiekti
Ukrainai
naujus
ginklus,
teikdamos
pirmenybę
oro
gynybai,
kartu
pripažindamos
negalinčios
kompensuoti
hipotetinio
Amerikos
paramos
nutraukimo.
Galbūt
politiškai
dar
didesnį
poveikį
turėjo
Europos
Tarybos
Parlamentinės
Asamblėjos
priimta
rezoliucija,
kurioje
V.
Putino
režimas
apibūdinamas
kaip
diktatūra
ir
kuria
siekiama
nutraukti
visus
ryšius
su
jo
neteisėtu
prezidentavimu.
Europos,
ypač
Prancūzijos
ir
pačios
Europos
Sąjungos,
pasmerkimas
dėl
„Hamas”
vykdomų
žiaurumų
buvo
daug
griežtesnis,
nei
Maskva
tikėjosi.
Rusijos
reakcija
į
įvykius
Gazoje
buvo
nevienareikšmiška,
kas
sietina
su
kitų
Artimųjų
Rytų
šalių
pozicijomis.
Praėjus
dviem
dienoms
po
„Hamas”
išpuolio,
spalio
9
d.,
Rusijos
užsienio
reikalų
ministras
Sergejus
Lavrovas
susitiko
su
Arabų
lygos
generaliniu
sekretoriumi
Ahmedu
Aboulu
Gheitu
ir
pasiūlė
nedelsiant
nutraukti
ugnį.
Jau
kitą
dieną
Kremliuje
V.
Putinas
pasveikino
Irako
ministrą
pirmininką
Mohammedą
Shia
al
Sudani
ir
konflikto
eskalavimą
pavadino
JAV
politikos
Artimuosiuose
Rytuose
nesėkme.
Kreipdamasis
į
Nepriklausomų
valstybių
sandraugos
(NVS
dažnai
vadinama
„nevalstybių
sąjunga“,
–
red.past.)
aukščiausiojo
lygio
susitikimą
Biškeke,
V.
Putinas
neišreiškė
jokio
solidarumo
su
Izraeliu.
Vietoj
to
jis
išsamiai
aptarė
„nepriimtinas
palestiniečių
aukas“
ir
perspėjo
dėl
rimtų
šių
veiksmų
pasekmių.
„Hamas“
deramai
padėkojo
Rusijos
prezidentui
už
tokią
poziciją.
Atrodo,
kad
Rusija
laikosi
vienos
pozicijos
su
Saudo
Arabija
ir
Turkija,
tačiau
tikisi,
kad
kovos
Gazos
Ruože
atsilieps
ir
sukels
didelį
sąmyšį
visuose
Artimuosiuose
Rytuose.
Užsienio
politikos
žinovai
Maskvoje
prognozuoja
neišvengiamą
horizontalų
karo
veiksmų
eskalavimą,
įsitikinę,
kad
tokia
raida
puikiai
atitinka
Rusijos
interesus.
Šie
lūkesčiai
grindžiami
ne
tik
neišvengiamu
naftos
kainų
šuoliu.
Ne
mažiau
svarbi
ir
viltis,
kad
žlugs
JAV
pastangos
sulaikyti
karo
plitimą,
ką
daro
valstybės
sekretoriaus
Antony
Blinkeno
diplomatija
Saudo
Arabijoje,
Jordanijoje
ir
Egipte.
Kartu
Maskva
vengia
atvirai
pakenkti
šioms
pastangoms,
žinodama,
kad
Kinija,
į
kurią
V.
Putinas
vyks
vėliau
šią
savaitę,
taip
pat
stengiasi
užkirsti
kelią
eskalacijai,
nors
Pekino
reakcija
buvo
gana
santūri.
Rusijos
intrigos
smarkiai
prieštarauja
vienareikšmiškai
Ukrainos
paramai
Izraeliui.
Šią
prezidentas
Volodymyras
Zelenskis
išreiškė
dalyvaudamas
Šiaurės
Atlanto
sutarties
organizacijos
gynybos
ministrų
susitikime
Briuselyje
spalio
11-12
d.
V.
Zelenskis
taip
pat
išreiškė
norą
artimiausiomis
dienomis
apsilankyti
Izraelyje
(kol
kas
Izraelis
jo
netenkino,
–
red.past.).
Ukrainiečiai
linkę
vertinti
„Hamas”
išpuolį
prieš
Izraelį
taip
pat,
kaip
ir
Rusijos
agresiją
prieš
savo
šalį.
Jie
neabejoja
dėl
Izraelio
sausumos
atakų
Gazos
ruože,
kuriomis
siekiama
sunaikinti
teroristinę
organizaciją,
kilmės.
Ši
pozicija
gali
turėti
įtakos
Izraelio
nusitatymui
dėl
karo
Ukrainoje,
nuo
kurio
Izraelis
stengėsi
laikytis
patogaus
atstumo
bei
neprisijungė
prie
Vakarų
sankcijų
Rusijai
režimo.
Rusijos
karinė
intervencija
Sirijoje
yra
pagrindinė
aplinkybė,
kuria
grindžiamas
šis
atsargumas,
tačiau
Izraelio
analitikams
darosi
aišku,
kad
Maskvos
pajėgumai
palaikyti
šią
invaziją
yra
išsekę.
Rusija
užleido
pagrindinį
vaidmenį
Sirijoje
Iranui,
taip
išplėsdama
karinius
ryšius
su
Teheranu.
Be
to,
Izraeliui
rimtą
iššūkį
kelia
slaptas
susitarimas,
pagal
kurį
Rusija
importuoja
Irano
balistines
raketas
ir
bepiločius
lėktuvus
mainais
į
raketų
technologijas.
Kiekviena
agresija
sukelia
moralinio
aiškumo
impulsą,
kuris
virsta
politiniais
pasirinkimais
ir
veiksmais.
Valstybės,
sudariusios
Ukrainą
remiančią
koaliciją,
taip
pat
yra
antihamasiškos
koalicijos
narės.
Putino
lūkesčius,
kad
karas
Artimuosiuose
Rytuose
paliks
Ukrainą
užmirštą
ir
izoliuotą,
greičiausiai
žlugs,
dar
kartą
patvirtindamos
Vakarų
vienybę,
solidariai
remiant
Ukrainą.
Pačios
Ukrainos
solidarumas
su
Izraeliu,
kovjant
su
teroristais
Gazos
ruože,
dar
kartą
įrodė,
kad
kompromisai
su
banditais
yra
tokie
pat
beprasmiški
ir
pavojingi,
kaip
ir
bandymai
nuraminti
agresorius.
Maskvos
raginimai
atnaujinti
pokalbius
su
„Hamas”
iš
esmės
yra
savanaudiški
ir
skirti
skatinti
Ukrainos
suskaldymą
„taikos
proceso“
metu.
Taika
Ukrainoje
įsivyraus,
o
Izraeliui
pavyks
normalizuoti
santykius
su
arabų
kaimynais
tik
tada,
kai
agresoriai
ir
teroristai
bus
tvirtai
nugalėti.
Pavel
Bayev,
Eurasia
Daily
Monitor
