Dalinkitės
Pastarosiomis dienomis pasaulis atkreipė dėmesį, kad Ukrainos palaikomos pajėgos įsiveržė į kai kuriuos besiribojančius Rusijos regionus. Vis dėlto trys pastarosios savaitės įvykiai rodo, kad Maskvai nerimą kelia ir didėjantis Ukrainos įsitraukimas į Rusijos Federacijos vidaus reikalus už tūkstančių kilometrų į rytus, kitame šalies gale.
Pirma, Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FSB) Vladivostoke suėmė vyrą ir apkaltino jį siekiu pakenkti Rusijos saugumui bei teritoriniam vientisumui. Jei vyras, įvardytas tik kaip šio miesto gyventojas, o tai jau savaime gali reikšti, kad jis yra ukrainietis arba bent jau ukrainiečių kilmės, bus nuteistas, jam gresia kalėjimas iki gyvos galvos (T.me/tass_agency; Novayagazeta.eu, birželio 7 d.).
Antra, Ukraina, kuri jau seniai domisi nerusiškomis, ypač etninių ukrainiečių [gyvenamomis] teritorijomis Rusijos Federacijoje (vadinamaisiais “pleištais”) kaip potencialiais sąjungininkais/. Ji leido suprasti, kad ketina sutelkti dėmesį į etnines bendruomenes, įskaitant ukrainiečius, kurie neturi savo valstybinių institucijų, nes Kijevas mano, kad jie yra labiau linkę į antirusišką radikalizmą nei tie nerusai, kurie turi tokią nors ir ribotą autonomiją (T.me/russiaisover, birželio 2 d.; Idel-ural.org, birželio 4 d.).
Ir trečia, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas parodė, kaip jis nerimauja dėl etninių rusų bėgimo iš pasienio regionų, įskaitant Tolimuosius Rytus, įsakydamas šių vietovių gubernatoriams parengti programas, kurios padėtų išlaikyti ten gyvenančius etninius rusus ir užkirstų kelią bet kokiems atsiskyrimo judėjimams (Ura.news, birželio 6 d.).
Šie įvykiai atkreipė naują dėmesį į “žaliąjį” ukrainiečių pleištą Rusijos Tolimuosiuose Rytuose. Kalbama apie bendruomenę, kuri atsirado XX a. devintajame dešimtmetyje ir kurią Maskva po bolševikų revoliucijos stengėsi nuslopinti. Dar visai neseniai dauguma šį regioną laikė istorine įdomybe, mažai susijusia su šiuolaikiniu gyvenimu.
Jo istorija yra sudėtinga; daugiau informacijos apie jį galima rasti fundamentalioje Ivano Svito memuarinėje studijoje “Ukrainos ir Japonijos tarpusavio santykiai” (ukrainiečių kalba, 1972 m.); Johno Stephano knygoje “Rusijos Tolimieji Rytai” (1994 m.); Viačeslavo Černomazo knygoje “Ukrainiečių nacionalinis judėjimas Tolimuosiuose Rytuose” (rusų kalba, 2005 m.; Cheloveknauka. com, žiūrėta birželio 8 d.); Olgos Chomenko Tolimųjų Rytų Ivano Svito odisėja (ukrainiečių k., 2021 m.); ir neseniai pasirodžiusią Marinos Aronovos apžvalgą apie žaliojo pleišto atsiradimą prieš šimtmetį ir išlikusius prisiminimus apie jį (Siberia.Realities, birželio 7 d.). (Diskusijas apie kitus Ukrainos pleištus Rusijos viduje žr. 2014 m. birželio 12 d., 2022 m. lapkričio 11 d., Window on Eurasia; EDM, sausio 24 d.).
Vadovaudamasis principu “mano priešo priešas – mano draugas”, Kijevas vis daugiau dėmesio skiria ne rusams Rusijoje, o ypač galimiems ukrainiečių pleištams. Prezidentas Volodymyras Zelenskis netgi mėgdžiojo buvusį Jungtinių Valstijų prezidentą Ronaldą Reiganą, paskelbdamas Rusijos Federaciją “blogio imperija” – taip leisdamas suprasti, kad ją reikėtų dekolonizuoti (President.gov.ua, 2022 m. rugsėjo 28 d.; žr.).
Tačiau iki šių metų pradžios Maskvos pareigūnai, bent jau viešai, iš esmės ignoravo pleišto problemą Tolimuosiuose Rytuose, priimdami už gryną pinigą sovietų ir Rusijos gyventojų surašymo ataskaitas, kad ukrainiečių dalis ten sumažėjo dėl prievartinės ir kitokios reidentifikacijos.
Kremlius ir toliau laikė šias ataskaitas visiškai teisingomis, nors akademiniai tyrimai kartais versdavo jomis abejoti (“Window on Eurasia”, 2018 m. kovo 27 d., birželio 7 d.; “Regnum”, 2018 m. birželio 9 d.).
Tačiau 2023 m. sausį Rusijos saugumo tarybos sekretorius Nikolajus Patruševas pripažino, kad ukrainiečiai Rusijos Tolimuosiuose Rytuose išlaiko savo ukrainietišką tapatybę ir dėl to kelia grėsmę Rusijos teritoriniam vientisumui. Konkrečiai jis sakė, kad “pietinėse Tolimųjų Rytų dalyse … nemažai žmonių ukrainiečių tautos kultūrą laiko savo gimtąja” (Aif.ru, sausio 10 d.; palyginimui žr. EDM, sausio 18 d.)
Šią savaitę V. Putinas ėmėsi šio klausimo, sakydamas Magadano gubernatoriui Sergejui Nosovui, kad jis ir kiti regiono vadovai turi imtis neatidėliotinų veiksmų, idant užkirstų kelią grėsmėms Rusijos teritoriniam vientisumui, etninių rusų nutekėjimui ir bet kokių išorinių prielaidų tam atsiradimui (Ura.news, birželio 6 d.).
Turint omenyje, kad Rusijos prezidentas savo pastabas adresavo Rusijos Tolimųjų Rytų gubernatoriui, atrodo aišku, kad V. Putinas nerimauja tiek dėl bendro rusų gyventojų tuštėjimo iš pasienio teritorijų, tiek dėl galimybės, kad šiame regione Kremliaus valdžiai iššūkį gali mesti ukrainiečiai.
V. Putino žodžiai ir Vladivostoko gyventojo suėmimas greičiausiai reiškia, kad Rusijos Tolimuosiuose Rytuose bus imtasi naujų ir platesnio masto priemonių prieš bet kokius su Ukraina susijusius dalykus – veiksmų, kurie gali sulaukti mažiau dėmesio nei panašūs veiksmai arčiau Rusijos sostinės.
Tačiau šie judesiai gali duoti priešingų rezultatų ne tik todėl, kad išryškina Maskvos baimes, bet ir todėl, kad gali paskatinti etninius ukrainiečius bei kitus asmenis manyti, jog jie turi daugiau galimybių, nei manė iki šiol. Jei tai pasitvirtins, Maskva susidurs su kur kas didesniu iššūkiu nei pastarojo meto įsiveržimai į Belgorodą.
Nors iki šiol Ukrainos pleišto galimybė buvo ignoruojama, prieš šimtmetį jis buvo galinga jėga – tokia galinga, kad Maskva dėl jo nerimavo labiau nei dėl antibolševikinių baltųjų Vlodivostoke.
Kaip savo straipsnyje pažymi Aronova, 1922 m. spalio 25 d. Raudonajai armijai įžengus į miestą, pirmieji žmonės, kuriuos sovietų slaptoji policija suėmė, “buvo ne baltieji karininkai, o apie 200 ukrainiečių judėjimo lyderių ir aktyvistų” (Sibiras. Realijos, birželio 7 d.).
Tarp jų buvo ne tik ukrainiečių valdžios nariai, bet “net mokyklų mokytojai. Visos ukrainiečių organizacijos buvo išformuotos, o jų turtas konfiskuotas”. Tačiau bijodami sukelti reakciją egzekucijomis ar viešais teismais, sovietai laukė iki 1924 m. sausio, kol ukrainiečių lyderiai bus teisiami, ir tada skyrė nepaprastai švelnias bausmes, palyginti su tomis, kurias sovietų valdžia taikė kitur – tai aiškiai atspindėjo ukrainiečių jausmų stiprumą bei sovietų valdžios silpnumą tuo metu į rytus nuo Uralo. (Išsamesnės informacijos apie šiuos procesus žr. knygoje Ivan Svit, The Trial of Ukrainians in Chita, ukrainiečių teismas, ukrainiečių kalba, 1964 m.).
Be abejo, V. Putinas turi dar daugiau priežasčių nerimauti dėl rusų bėgimo iš pasienio regionų, ypač į rytus nuo Uralo, nes dėl gyventojų skaičiaus mažėjimo šiuose regionuose išorinės jėgos, įskaitant Kiniją, į juos žvelgia kaip į potencialiai lengvą grobį sau tam tikru metu ateityje. (Naujausią skandalą šiuo klausimu rasite pranešime apie Kinijos žemėlapius, kuriuose Rusijos vietovės žymimos ankstesniais kiniškais pavadinimais: Vpoanalytics.com, birželio 5 d.). Tačiau tai ilgalaikiai rūpesčiai. Dabar žaliasis [ukrainiečių] pleištas vėl iškyla kaip susirūpinimą keliantis šaltinis Kremliaus galvose. Netrukus jis gali vėl iškilti ir Rusijos Tolimųjų Rytų gatvėse.
Paul Goble, Eurasia Daily Monitor
Komentarai