Dalinkitės
Dievo
žodis,
kalbėdamas
apie
artimo
meilę,
pabrėžia
svarbų
jos
akcentą
–
klystančio
žmogaus
perspėjimą.
Tai
labai
aktuali
tema.
Kai
matome
klystančius
žmones,
dažnai
esame
gundomi
elgtis
panašiai,
kaip
elgėsi
Kainas.
Po
brolio
nužudymo
Dievo
paklaustas:
,,Kurgi
yra
tavo
brolis
Abelis?“,
Kainas
atsiliepė:
„Argi
aš
esu
savo
brolio
sargas?!“
(Pr
4,
9).
Mes
nelinkę
būti
savo
brolių
ir
seserų
sargais;
mums
labiausiai
rūpi
tik
mūsų
pačių
reikalai
ir
nedrumsčiama
ramybė.
Perspėdami
klystančius,
dažnai
rizikuojame
likti
nesuprasti,
rizikuojame
prarasti
net
draugus.
Jeigu
visi,
kurie
nemyli
Bažnyčios,
būtų
atviri
sau,
turėtų
įvardinti
jos
nemėgstantys
todėl,
kad
ji
tiesiogiai
ar
netiesiogiai
perspėja
nedaryti
blogio.
Senojo
Įstatymo
pranašų
svarbiausia
pareiga
buvo
įspėti
tautiečius,
kai
šie
nukrypdavo
nuo
Dievo
kelio.
Pranašo
Ezekielio
knygoje
skaitome:
„Štai
ką
sako
Viešpats:
ʻTave,
marusis,
paskyriau
Izraelio
namų
sargybiniu.
Kada
tik
išgirsi
iš
mano
lūpų
žodį,
perduosi
jiems
mano
įspėjimąʼ“
(Ez
33,
7).
Dabartinės
sekuliariosios
kultūros
atstovai
gina
žmogaus
teisę
seksualinėje
srityje
elgtis
nevaržomam
jokių
draudimų;
leidžia,
nepriklausomai
nuo
biologinės
lyties,
pasirinkti
socialinę
lytį
ir
bet
kokį
perspėjimą
laiko
neapykantos
kalba.
Gyvendami
tokioje
kultūroje,
galime
būti
gundomi
blogio
akivaizdoje
užmerkti
akis
ir
jį
toleruoti.
Tačiau
Jėzus
aiškiai
nurodė,
kaip
turime
elgtis,
matydami
klystantį
žmogų:
„Jei
tavo
brolis
tau
nusikalstų,
eik
ir
bark
jį
prie
keturių
akių.
<…>
O
jei
nepaklus
nė
Bažnyčiai,
tebūnie
jis
tau
kaip
pagonis
ir
muitininkas“
(Mt
18,
15–17).
Meilė
niekuomet
neatskiriama
nuo
tiesos;
mūsų
sakomas
tiesos
žodis
klystantį
gali
įskaudinti.
Kad
mūsų
perspėjimas
būtų
kiek
įmanoma
sėkmingesnis,
jis
turi
nestokoti
pagarbos
klystančiajam.
Jei
perspėjamasis
pajus,
kad
jį
pažeminame,
juo
labiau
kad
jo
nemylime,
tuomet
mūsų
perspėjimas
tikrai
liks
bevaisis.
Tėvai
kartais
skaudžiai
subara
klystantį
vaiką,
bet
vaikas
žino,
kad
tėvai
jį
myli,
todėl
perspėjimą
nesunkiai
priima.
Perspėjimas
privalo
būti
teisingas,
nes
meilė
ir
tiesa
yra
neperskiriami.
Jėzus
klystančius
fariziejus
kartais
labai
kietai
perspėdavo,
bet
juos
mylėjo
ne
mažiau
už
savo
mokinius,
nes
Dievas
negali
nemylėti.
Apaštalas
Paulius
ragino
pirmuosius
krikščionis:
„Niekam
nebūkite
ko
nors
skolingi,
išskyrus
tarpusavio
meilę,
nes
kas
myli,
tas
įvykdo
įstatymą.
Meilė
–
įstatymo
pilnatvė“
(Rom
13,
8.10).
Istorikai
nelengvai
randa
atsakymą,
kodėl
pirmaisiais
amžiais
persekiojama
krikščionybė
sparčiai
augo.
Tačiau
atsakymas
labiau
nei
aiškus:
pagonys
matė,
kokie
buvo
krikščionys:
„Žiūrėkite,
kaip
jie
vienas
kitą
myli.“
Šiandien
mes
stebime
nelemtą
reiškinį
–
tuštėjančias
bažnyčias
ir
ieškome
atsakymo,
ko,
galbūt,
nepadarome,
kad
mūsų
tikėjimas
taptų
patrauklesnis.
Turbūt
niekas
neišrašys
recepto,
kaip
veiksmingai
patraukti
žmones
prie
tikėjimo,
tačiau
į
kai
ką
tikrai
verta
atkreipti
dėmesį.
Dėmesio
ypač
turi
būti
skiriama
artimo
meilei.
Tikriausiai
per
maža
paaukoti
vieną
kitą
eurą
karitatyvinėms
reikmėms,
nes
ir
netikintys
žmonės
sugeba
tai
padaryti.
Mums
reikia
kasdien
save
tikrinti,
ar
ištikimai
vykdome
artimo
meilės
įsakymą.
Mus
stebintys
žmonės
turi
aiškiai
matyti
mus
spinduliuojančius
meile.
Jeigu
žmonės
jaus
mūsų
meilę,
tuomet
ir
mūsų
žodis
taps
veiksmingesnis,
o
tikinčiųjų
bendruomenė
patrauklesnė.
Kardinolas
Sigitas
Tamkevičius
Komentarai