Iki rugpjūčio pabaigos Vilniaus rotušėje veikia Ričardo Garbačiausko paroda „Procesai II“. „Esu laisvas nuo politinių, socialinių aktualijų, mano kūrybos pamatas – emocinis ir intuityvumo pasireiškimas. Meninės priemonės ir sudaro turinį“, – LRT.lt teigė tapytojas, išsamiau su savo kūryba mus supažindindamas studijoje Šiauliuose.
R. Garbačiausko dirbtuvės, jo studija įkurta name, kuris iki šiol vadinamas Šabakštynu. Kaip pasakojo pašnekovas, ten, išsikasęs žeminę, gyveno menininkas atsiskyrėlis. „Prikibo tas pavadinimas pastatui. Už sienos Romas Vilkauskas kurdavo, Sigitas Prancuitis kuria asambliažus ir dalį jų įkuria kieme. Mes dviese su juo likome iš menininkų“, – turtingą pastato istoriją pasakoja R. Garbačiauskas.
„Atvažiavau pagal paskyrimą dirbti į Šiaulius. Aprūpino studija, davė darbo vietą, gavau butą. Dabar labai norėčiau grįžti į Vilnių, bet tuomet turi keisti visą gyvenimo būdą“, – atvirauja pašnekovas.
Jau trečius metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais LRT.lt portale! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!
R. Garbačiauskas – dailininkas, tapytojas, daug metų dirbęs Šiaulių universiteto Menų fakultete (dabar – Vilniaus universiteto Šiaulių akademija), LRT generalinės direktorės Monikos Garbačiauskaitės-Budrienės ir filologo, graikų ir lotynų kalbų specialisto, vertėjo Pauliaus Garbačiausko tėtis.
Malonus sutapimas lėmė, kad kaip tik šiuo metu su naujausiais jo kūriniais gali susipažinti ir vilniečiai. „Eksponavimas – kūrybinis procesas. O ir gero natiurmorto pastatymas reikalauja tiek pat kūrybiškumo, kiek ir pats tapymas“, – tikina autorius.
Pašnekovo teigimu, parodoje „pamatai konceptualizuotus savo kūrinius, tai reguliuoja kūrybos srovę, eigą, studijoje gali pasimesti tarp temų, formatų ir nematai visumos. Grupinėse parodose pamatai save tarp kitų, atrandi naujovių sau.“
Paklaustas, kokių išvadų pasiūlė paroda rotušėje, R. Garbačiauskas atsako: „Aš dar sykį įsitikinau, kad pagal problematiką, kurią sprendžiu savo kūryba, esu ne postmodernistas, o modernistas – nekonceptualizuoju labai, nepritempiu prie temų, neaktualizuoju socialiniuose kontekstuose.“
„Esu laisvas nuo politinių, socialinių aktualijų, mano kūrybos pamatas – emocinis ir intuityvumo pasireiškimas. Tos priemonės ir sudaro turinį – ne siužetas, ne pasakojimas, o spalvos, ritmai, potėpiai, jų santykiai. Per tai turiu galimybę atskleisti vidinį nerimą, pajautas, įžvalgas, būsenas“, – pasakoja tapytojas.
Parodos apraše minima, kad kūriniai atspindi autoriaus neramią egzistenciją. „Nerimas realizuojamas nespalvinėje tapyboje, agresyviuose siluetuose. Nerimas suranda tuos paviršius. Aš esu nelinkęs traktuoti tapybos kaip pramoginio reiškinio, jo esmėje glūdi drama. Aš nelinkęs nueiti į žaidimą“, – tvirtina pašnekovas.
Kai kurios kompozicijos gali estetiškai atrodyti, lyg ir viskas gerai. „Nesu linkęs ieškoti problemų, bet, gilinantis į abstrakčius dalykus, man imponuoja drama“, – teigia R. Garbačiauskas.
R. Garbačiauskui svarbu, kad kiekvienas kvadratinis decimetras būtų su potėpiais, „virpėjimo prisodrintas – kad nebūtų tuščias. Kad net ir lygios vietos nebūtų tuščios“.
Anot jo, aliejiniai dažai, laikui bėgant, sukrenta, supilkėja, todėl kūrinį reikia prisodrinti. „Jei naudojama ruda ar juoda spalva, negali dėti daug sluoksnių, dažo, tuomet naudoju laką, kad išliktų blizgesys“, – kūrybos paslaptimis dalijasi pašnekovas.
Per COVID-19 pandemijos nulemtą pirmąjį karantiną dalininkas tapė gamtos motyvus ant mažų formatų, fiksavo tų motyvų sukeltas nuotaikas. Jis tvirtina jau net nepasipaišantis eskizų – anksčiau su pieštuku pasižymėdavęs. „Tai – ne peizažas, bet ir nebe abstrakcija. Man patinka tie darbai, kuriuose yra mėlynos erdvės, arba tie romantiški“, – komentuoja R. Garbačiauskas.
Melsvos R. Garbačiausko tapybos kūrinių erdvės – lyg jūros krantas, lyg dangus. „Mes vieni kitiems darome įtakas, mačiau, kaip Katiliūtė dirba, dabar suprantu jos meną. Pabandykite dangų nutapyti! Sudėtinga“, – tvirtina menininkas.
Kai kurie per pirmąją pandemijos bangą tapyti paveikslai perėjo į didesnius formatus. „Koloritas čia labai svarbu, pirmas ir antras planas. Norėjau pažaisti švelniai minkšta tapyba. Akrilu šitaip švelniai nutapyti man nepavyksta. Akrilas kontrastingesnis, man sunku su juo, nors pleneruose tenka panaudoti“, – pripažįsta pašnekovas. Akrilu jis yra nutapęs „beveik nespalvotų, beveik monochrominių darbų ciklą“.
R. Garbačiauskas žavisi senovės olandų tapyba. „Jų tapyba labai daiktiška. Anksčiau natiurmortai buvo kaip keiksmažodis dailininkams, tik kaip pragyvenimo šaltinis traktuota“, – sako menininkas, rodydamas savo nutapytus realistiškus natiurmortus su abstrakčiu fonu.
R. Garbačiauskas parodo Žiemelio miestelio aukštuomenės moterų portretą. „Kad nereiktų tapyti namelių ir gatvelių. Smagiai improvizavau“, – pakomentuoja jis. R. Garbačiauskas, nors dažnai dalyvauja pleneruose, stengiasi iš natūros nedirbti: „Man smagiau, kai duodama kūrybinė laisvė ir nereikalaujama tapyti laivus ar kopas.“
„Tikslas – bendrauti su kolegomis, susipažinti artimiau su jų kūryba. Kontaktai svarbu, dažnai jie nesibaigia vien tik tuo pleneru, gauni kvietimą dalyvauti parodose, asmeniniai ryšiai – labai brangus dalykas“, – pasakoja menininkas.
Menininko kūrybinėje biografijoje – daug rytietiškų kompozicijų. „Jos primena kaligrafiją. Nors nesigilinau į tuos Rytų raštus, bet man jie patinka“, – sako pašnekovas.
Apie šiuos tušu atliekamus kūrinius R. Garbačiauskas kalba: „Čia improvizacija, džiazas, bet turi pasiruošti prieš pradėdamas dirbti – technologiškai pasiruošti foną, užsigruntuoti, o procesas gali būti labai trumpas.“ Anot jo, čia nėra atsitiktinių dalykų, o kompozicija sukuriama iš kontrastų – minkštesnių ir kietesnių, storesnių ir plonesnių linijų.
„Turi kontroliuoti chaosą. Pavyzdžiui, akvarelėje netikėtai gražių faktūrų atsiranda, bet negali nesutvarkyti viso darbo dėl vieno ar kito atsitiktinumo“, – teigia menininkas.
Menininkas sako kūriniuose matąs techninių nesklandumų, bet, anot jo, tikslas nėra eksploatuoti profesionalizmą: „Man svarbu, kad nebūtų gebėjimų demonstravimas, nes, kai imi dailinti, smulkini, margini, gadini kūrinį.“
Tokios rytietiškos dvasios tapybos menininkas imasi tuomet, kai pavargsta nuo didelių formatų. Jis pasakoja apie šio ciklo pradžią: „Buvome komandiruotėje Daugpilyje, viena mergina buvo senosios kinų tapybos fanė. Ji siekė autentikos. Man įdomesni emociškai pakrauti darbai. Čia svarbu pataikyti.“ R. Garbačiauskas atskleidė šiemet norintis parengti šios savo tapybos dalies parodą.
Tikslas, anot jo, sukurti ne japonišką, bet taupų vaizdą, menininką žavi minimalistinis kalbėjimas. Jį domina ilgo potėpio elegancija. „Didelis malonumas juos dirbti. Atgaiva“, – sako pašnekovas. „Tapau tik dienos šviesoje, o kai ateina tamsiausios, trumpiausios dienos, tada ir imu tušą, dirbu prie dirbinio apšvietimo“, – kalba R. Garbačiauskas.
R. Garbačiauskas parodo savo kūrinių pagal Bachą ciklą. Paklaustas, kodėl kuria ciklais, jis atsako, kad, įsigilinus į temą, vienas darbas veja kitą, sugalvoja vis naujų interpretacijų.
„Peizažas manęs nelabai traukia – peizažas dėl peizažo nedomina, jis tik kaip išeities taškas kompozicijai sukurti. Minkšti, tapybiški darbai ir su grafiniais bandymais siejasi“, – su ciklu supažindina menininkas.
Jam buvo svarbu sujungti grafišką linijų raizginį su aliejine tapyba, papildant spalva. Po spalvotos tapybos jis teigia atradęs nespalvinę. „Vis dėlto šiuos darbus vadinu tapyba. Problemos tapybinės, ne grafinės sprendžiamos“, – paaiškina R. Garbačiauskas.
R. Garbačiauskas yra tapęs ir tragiško likimo, sarkastiškai besišypsančių klounų seriją, romantiškų moterų daugiafigūres kompozicijas, tačiau vėliau nuo konkretybių palaipsniui perėjo prie abstrakcijų, nors „iš pradžių dar moters užuomina atsirasdavo“.
Pašnekovas įsitikinęs, kad jaunam žmogui sunku atsiplėšti nuo akademijos įtakos. Vertindamas savo darbus, R. Garbačiauskas tikina: „Ne visi darbai išlaiko laiko egzaminą.“ Menininkas pastebi, kad jo kūrybos stilistika keičiasi, bet „tam tikri dalykai išlieka“.
Siužetiškumas, pasakojimas, literatūra tapyboje jam niekada neatrodė priimtina, anot jo, dažniau tai atrodo naiviai. „Aktualijos mane gal ir paveikia, bet aš sąmoningai stengiuosi nelįsti į politinius dalykus, menas nuo to – literatūros, atpasakojimo – nepagerėja“, – įsitikinęs pašnekovas.
Šaltinis: LRT.LT