„Negyvoji zona“ Baltijos jūroje – didesnė nei visa Lietuvos teritorija

Baltijos jūroje aptinkama „negyvoji zona“, kurioje yra labai mažai deguonies, užima beveik 70 tūkst. km² plotą, daugiau nei visa Lietuvos teritorija. Dėl to nyksta jūros dugne gyvenantys bestuburiai, nukenčia jais mintančios žuvys, kiti vandens gyvūnai. Deguonies trūkumas kelia grėsmę menkėms – jos neršia gilesnėse, druskingesnėse, bedeguonėmis tampančiose vietose. 

Šių zonų formavimąsi lemia Baltijos jūros uždarumas, kuris riboja deguonimi prisotinto druskingo vandens patekimą iš Šiaurės jūros, ir vandens stratifikacija – pasiskirstymas sluoksniais, dėl to deguonis iš paviršiaus negali patekti į priedugnį.

Dėl žmogaus ūkinės veiklos suintensyvėjusi Baltijos jūros eutrofikacija ir klimato kaita skatina „negyvosios zonos“ plėtimąsi. Ten, kur deguonies trūksta ar visai nėra, iš dugno nuosėdų išsiskiria jose „užrakintas“ fosforas ir dar labiau padidina maistinių medžiagų koncentraciją. Jų daugėjant, šiltėjant vandeniui, sparčiau vystosi dumbliai, intensyviau „žydi“ vanduo.

Į dugną nusėdusiam dideliam kiekiui organinių medžiagų suskaidyti naudojamas deguonis, o jūros priedugnio sluoksniams neatsinaujinant vandeniu iš Šiaurės jūros, deguonies visai nelieka. Šylant klimatui ir didėjant kritulių kiekiui, tikėtini dar retesni druskingo vandens įtekėjimai.

Deguonis – gyvybiškai svarbios dujos daugumai organizmų. Gyvybei reikia mažiausiai 6 mg/l vandenyje ištirpusio deguonies. Atviros Baltijos jūros paviršiuje vidutinė koncentracija siekia ir 11 mg/l, tačiau priedugnyje situacija prastesnė – čia fiksuojami tiek hipoksijos, kai deguonies yra mažiau nei 2 mg/l, tiek anoksijos, kai jo koncentracija lygi 0, atvejai.  

Tokios deguonies stokojančios priedugnio zonos dar vadinamos „mirties zonomis“, „dykumomis“. Gyvybei čia išlikti sunku, todėl jose dažniausiai aptinkamos tik anaerobinės bakterijos ir keletas kitų organizmų, „kvėpuojančių“ ne deguonimi, o kitu oksidantu. 

Pasaulyje priskaičiuojama daugiau nei 400 „negyvųjų zonų“. Vienos didžiausių – Arabijos jūroje (apie 163 tūkst. km²), Meksikos įlankoje (apie 16 tūkst. km²) ir, deja, Baltijos jūroje.

1972-2020 m. tyrimų duomenimis, Lietuvos išskirtinės ekonominės zonos tolimiausios stoties priedugnyje (nuo 80 iki 120 m gylyje) apie 43 proc. tyrimų atvejų buvo nustatyta hipoksija. Deguonies stygius priedugnyje iki 2000 m. buvo aptiktas apie 33 proc. tyrimų atvejų, o nuo 2000 m. – net 84 proc. 2017 m. hipoksija nustatyta ir arčiau kranto – teritorinėje jūroje.

Vis sparčiau keičiantis klimatui ir nemažėjant eutrofikacijai, tikėtina, kad hipoksija gali ir toliau didėti, ypač Suomijos įlankoje ir pietrytinėje Baltijos jūros dalyje.

„Deguonies sąlygos kai kuriose pakrantėse, kuriose buvo imtasi būtinų priemonių maistinių ir organinių medžiagų prietakai į Baltijos jūrą sumažinti, pagerėjo. Tačiau hipoksija išlieka pagrindine daugelio pakrančių sistemų problema. Prieš 150 metų tokios zonos Baltijos jūroje neegzistavo, o dabar sudaro beveik 17 proc. jos ploto“, – komentuoja Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos politikos grupės vyr. specialistė Agnė Lukoševičienė.