Išlikti žmogumi – tai išbalansuoti tarp vidinės ir išorinės moralės, LRT RADIJO laidoje „Vasaros popietė“ tikina neuroedukatorė Marija Mendelė-Leliugienė. Pasak laidos viešnios, kiekvienas žmogus apsisprendžia, kokį mąstymo būdą pasirinkti, bet kaip apsisprendžia, dažnai įtakos turi išorinė moralė, sukurta visuomenės.
Kaip būti ir išlikti žmogumi bet kokioje situacijoje? Kas apskritai yra žmogus? Pastarasis klausimas – vertas milijono, sako neuroedukatorė.
„Pirma žinia, kai kalbi apie žmogų, faktas – jis daugiau nei fizinis kūnas, beje, jis daugiau ir nei emocinis, juslinis kūnas, arba siela. Jis tikrai daugiau negu mentalinis kūnas, tai reiškia – mintys, žmogus tikrai yra daugiau ir nei kvantinis kūnas, tai reiškia – intuicija, kūryba, visa tai, ką savyje talpina širdis.
Tik tuomet tai – dvasinis kūnas. Pagrindinė gera žinia visiems: aš, kaip dvasia, visada esu sveika, esu aukščiau fizinio kūno, aukščiau emocijų, minčių. Ką tai reiškia – aukščiau? Aš galiu tai valdyti, nes aš tam turiu galią – sąmoningumą“, – mintimis dalijasi pašnekovė.
Kai gimsta vaikas, jis gimsta idealiai švarus žmogus. Anot M. Mendelės-Leliugienės, tai paaiškina net kvantinė genetika: „Nuo pradėjimo momento atsiranda trys vadinamieji elektromagnetinės matricos lapeliai. Jie susivynioja į vamzdelį, iš jo išauga visas kūdikis, embrionas, vadinasi, visas žmogus. Tik po to, kai gimsta šitoje Žemės planetoje, atsiranda šalutinis faktorius. Žmogus gimsta su vidine sąžine, bet dar yra išorinė sąžinė, suformuota visuomenės, civilizacijos, galų gale – click`ų.“
Išlikti žmogumi – tai išbalansuoti tarp vidinės ir išorinės moralės. Bet kaip klausytis savo sąžinės ir širdies? Būtent čia ir yra visa išmintis, teigia neuroedukatorė.
„Realybė tokia: dirbi, dirbi, dirbi, grįžti iš darbo pavargęs, ant sofos prie televizoriaus ar su knyga. Dar gerai, jeigu su knyga. Apima nuovargis. Kiek realiai žmogus skiria sau laiko? Buvo šokiruojantis UNICEF tyrimas, kad tėvai vaikams per dieną skiria 7 minutes. Turiu pasakyti, kad mūsų institutas padarė kitą tyrimą. Mes radome, kad Lietuvoje tėvai vaikams skiria 1,5 valandos. Tyrėme savaitgalius, bet tai tikrai daugiau, negu parodė pasaulinis tyrimas.
Ką noriu pasakyti – tiek skiria vaikams, o tai kiek skiria sau? Tai vėl apie tą patį, kas yra žmogus ir kaip išlikti tuo žmogumi“, – pasakoja laidos viešnia.
Viskas yra ritmas: širdies, gamtos, paros. Pasak M. Mendelės-Leliugienės, jei žmogus sugeba prisitaikyti prie to ritmo, su visa savo regimąja ir neregimąja kūno sistemomis atranda savyje darną, vadinasi, jis yra teisingame ritme.
„Jeigu ryte einu pasivaikščioti, skiriu labai daug dėmesio fiziniam kūnui, bet neskiriu laiko emocinei higienai, man trūksta laiko susimąstyti, apie ką aš mintiju… Juk sako: pasakyk, apie ką tu mąstai, pasakysiu, kur tavo širdis. Ką reiškia – klausyti širdies? Juk išlikti žmogumi – tai klausyti savo širdies, bet kas toje širdyje? Ir pradedame nuo minčių – apie ką aš mintiju?“ – sako pašnekovė.
Valdyti mintis, tikina neuroedukatorė, tas pats, kas valdyti kūną. Tai – treniruotės dalykas, o ypač svarbus budrumas.
Davatkos išėjo iš bažnyčios ir toliau apkalba, piktinasi. Niekas nepasikeičia nuo 15 kilometrų rožinio. Viskas pasikeičia nuo to, kai priimu sprendimą: noriu turėti drąsos galią, kad galėčiau priimti sprendimą pasirinkti, koks noriu būti.
Visgi didžioji paslaptis – žmogus, kuris mąsto, pradeda jausti. Jausmai kitaip neatsiranda.
„Tik tuomet, kai žmogus susimąsto: kaip aš jaučiuosi, kaip kitas jaučiasi, kai aš kažką darau… Ar aš noriu, kad kitas jaustųsi taip, kaip kai man kažkas padarė skaudžiai? Ar priešingai? Tai į griovimą orientuotas mąstymas. Jeigu aš galvoju: kadangi man skaudėjo, aš tikrai padarysiu viską, kad kitam žmogui nesuteikčiau tokio skausmo, tai į kūrybą orientuotas mąstymas.
Kiekvienas žmogus apsisprendžia, bet kaip apsisprendžia, dažnai įtakos turi išorinė moralė. Kaip ją suderinti su vidine morale? Vėl – apie ką aš mintiju?“ – mintimis dalijasi M. Mendelė-Leliugienė.
Ji atkreipia dėmesį: anksčiau žmonės sakydavo, kad tokia Dievo valia. Vadinasi, visiškai nuo savęs nusiimdavo atsakomybę, sykiu – vengdavo priimti sprendimus. Atsiradus egzistencinei filosofijai žmogus ėmė ieškoti prasmės. Neuroedukatorė tiki: Žmogus iš didžiosios raidės iš tiesų ieško prasmės.
„Žinoma, yra dar vienas labai geras pasakymas: būkite kaip vaikai – vaikai visur prasmę mato, o suaugę jos ieško“, – sako laidos viešnia.
Žmonių yra įvairių. Kokiu noriu būti? Tai kiekvieno žmogaus asmeninis pasirinkimas. Gali rinktis būti vartotoju, kuris turi vergo mąstymą: aš privalau, turiu, man liepė. Neuroedukatorė pastebi, kad toks mąstymas veda ir į maginį mąstymą: sukalbėsiu rožinį ir kas nors pasikeis. Tačiau niekas nesikeičia.
„Davatkos išėjo iš bažnyčios ir toliau apkalba, piktinasi, visus auklėja: ne taip apsirengęs, ne taip persižegnojai, ne taip atsiklaupei ir t. t. Niekas nepasikeičia nuo 15 kilometrų rožinio. Viskas pasikeičia nuo to, kai priimu sprendimą pasikalbėti su angelais ar kūrėju ir pasakyti: noriu turėti drąsos galią, kad galėčiau priimti sprendimą pasirinkti, koks aš noriu būti“, – aiškina ji.
Jeigu žmogus įpratęs būti vartotoju, pereiti nuo hedonistinių prie humanistinių vertybių sunku. Tai žino kiekvienas, susidūręs su priklausomybe, teigia M. Mendelė-Leliugienė.
„Esmė – palaikymas. Kas svarbiausia žmogui? Išlikti žmogumi, bet aš negaliu būti žmogumi iš savęs, taip nukrypsi į visažinystę, radikalizmą. Kada aš galiu išlikti tikru žmogumi? Tik tuomet, kai turiu sveiką ir brandų santykį su kitu žmogumi.
Žmogus žmogui reikalingas tam, kad padėtų vienas kitam: kad galėtum kartu ir pasidžiaugti, ir paliūdėti, ir skausme pabūti šalia tyliai. Bet tai įmanoma padaryti tik tada, kai santykis tikras dvasiniame lygmenyje, kai abu žmonės suvokia prasmę – ne tik gyvenimo, gyvybės prasmę, bet ir tylos, buvimo šalia vienas kito skausme prasmę be baimės „užsikrėsti“ skausmu, priklausomybe“, – kalba neuroedukatorė.
Plačiau – rugpjūčio 12 d. laidos „Vasaros popietė“ įraše. Laidos vedėjai – Gabrielė Martirosian ir Ignas Krupavičius.
Parengė Indrė Motuzienė.
Šaltinis: LRT.LT
Komentarai