Mokslininkų ir klimato ekspertų piešiamas ateities scenarijus – gana niūrus. Neseniai pasirodžiusi Jungtinių Tautų kuruojamos Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos ataskaita rodo, kad kai kurių klimato krizės padarinių jau nebeišvengsime, nepriklausomai nuo to, kiek per ateinančius dešimtmečius seksis mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas.
Išsamiausia kada nors skelbta analizė apie klimato krizę, jos priežastis ir padarinius vietos interpretacijoms ir dviprasmybėms nepalieka. Nors abejonių dėl žmogaus įtakos klimato šiltėjimui ir šiaip nebuvo daug, ataskaitą šią diskusijos dalį uždaro galutinai.
Krizės pavyzdžius dar prieš keletą savaičių matėme potvynių nusiaubtoje vakarų Vokietijoje, Kinijoje, gaisrų nualintose Graikijoje, Turkijoje ir Jungtinėse Valstijose. Ir tai tik pradžia, nes kylant planetos temperatūrai tokie ir panašūs reiškiniai kartosis tik dažniau ir intensyviau. Vis dėlto ekspertai teigia, kad nusiteikti pesimistiškai ir nuleisti rankų nederėtų, mat jeigu per ateinantį dešimtmetį būtų drastiškai sumažintas šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimas, tuomet pačių blogiausių padarinių būtų galima išvengti. Tad laikas tiksi.
Jau po kelių mėnesių Glazge, Jungtinėje Karalystėje, vyks Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencija, daugelio vadinama bene paskutiniu geriausiu šansu šalių vyriausybėms susitarti dėl priemonių ir mechanizmų, užtikrinsiančių šiltnamio dujų mažėjimą.
Vis dėlto kai kurie ekspertai teigia, kad įrankiai spręsti klimato kaitą – ne vien tik vyriausybių rankose. Du amerikiečių mokslininkai, teisės mokslų profesorius Michealas Vandenberghas ir fizikas Johnathanas Gilliganas iš Vanderbilto universiteto, teigia, kad iniciatyvos imtis turėtų privati iniciatyva. 2017-aisiais pasirodžiusioje knygoje, pavadinimu „Beyond Politics: Private Governance Response to Climate Change“, autoriai aiškina, kad vyriausybinio lygio sprendimams stringant privatus sektorius gali labai reikšmingai sutaupyti laiko ir klimato krizę spręsti pats.
Kaip? Kokiais būdais? Ir kodėl pelno siekiantis privatus kapitalas turėtų būti suinteresuotas tą daryti? Apie tai – LRT RADIJO laidos „Pasaulio 5“ klausimai vienam iš knygos autorių, Vanderbilto universiteto profesoriui Michaelui Vandenberghui.
– Pone Vandenberghai, atspirtis kalbėti apie klimato krizę – neseniai publikuota Jungtinių Tautų Tarpvyriausybinės klimato komisijos ataskaita. Tad pirmiausia ir paprašysiu Jūsų pasidalinti – kokios jums, kaip ekspertui, yra pagrindinės šios ataskaitos išdavos, ką pats pažymėtumėte? Bendrai žiūrint, antraštės gana niūrios – daug klimato krizės sukeltų padarinių jau negrįžtami.
– Ačiū, kad pakvietėte į šią laidą. Sutinku, kad Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos ataskaitoje daug niūrių aspektų. Pats akcentuočiau keletą dalykų. Pirmasis – ataskaita parodė, kad jokių dviprasmybių ar neaiškumų dėl to, ar žmonės yra klimato kaitos priežastis, daugiau nebėra. Aišku kaip dieną – pagrindinė priežastis yra žmonės. Taip pat aišku tai, jog ši problema reikalauja labai skubaus ir apčiuopiamo atsako.
Kartu privalome suprasti, kad net ir dabartinėje situacijoje vilties prarasti dar neturėtume, nereikia pasiduoti pesimizmui. Vis dar tebėra daug galimybių mažinti anglies dioksido emisijas, bandyti mažinti klimato kaitos sukeltą žalą. Komisijos ataskaita šiuo požiūriu tarsi dar kartą užtvirtina supratimą apie padėties rimtumą, apie tai, siekiant išvengti pačių blogiausių klimato kaitos padarinių mažinti emisijas privaloma smarkiai ir nedelsiant. Tačiau ji jokiu būdu neteigia, kad emisijų mažinimas mūsų neišgelbės.
Nemanau, kad klimato kaitos problemos pripažinimas vis dar yra opi problema. Problema ne tame, kad žmonės nesupranta klimato kaitos. Turėtume klausti, ar žmonės ją pakankamai prioretizuoja lyginant su kitomis pasaulinio lygio problemomis. Vyriausybės ir nevyriausybiniai veikėjai privalo skatinti supratimą, jog ši problema yra didžiausia iš visų. O tam priežastis labai paprasta. Gyvendami pasaulyje, kuriame siaučia katastrofinio lygio gamtos reiškiniai, negalėsime tvarkytis ir su kitomis problemomis. Jei mūsų planetos temperatūra bus smarkiai pakilusi, jei kils jūros lygis, jei toliau siaus ekstremalūs potvyniai, jei dažnės tropinės audros ir karščio bangos, jei intensyvės iš to kylančios žmogiškosios pasekmės, pavyzdžiu, migracija, jei mažės derlius ir bus patiriami didžiuliai ekonominiai nuostoliai, tuomet užtikrinti pasaulinį teisingumą, ekonominę gerovę ar spręsti bet kurią kitą jums rūpimą problemą bus labai sunku.
– Galime pereiti prie antrojo klausimo ir pakalbėti apie tai, ką rašote savo knygoje. Teigiate, kad kovoje su klimato krize privati iniciatyva gali padėti užpildyti nišą, susidariusią dėl šalių vyriausybių neveiksnumo arba vidaus politikos problemų, pavyzdžiui, politinės poliarizacijos, kuri Jungtinėse Valstijose šiuo metu, ko gero, yra viena rimčiausių bėdų. Kokiu būdu? Ką turite omenyje?
– Žmonių, palaikančių iniciatyvas kovoje su klimato kaita, yra daug. Palaikymas didelis tiek Jungtinėse Valstijose, tiek globalioje šiaurėje, tiek globaliuose pietuose. Taigi, kaip sakiau, problema ne tame, kad žmonėms klimato kaita nerūpi. Problema ta, kad vyriausybės visame pasaulyje susiduria su didžiuliais sunkumais bandydamos priimti kovai su klimato kaita būtinus įstatymus, užtikrinti reikalingas politikos kryptis. Tai vyksta ir tarptautiniu lygiu – derėtis dėl bendrų priemonių sunku, nes istoriniu požiūriu šalims dėl šios problemos tenkanti atsakomybė nevienoda, kai kurios jų į aplinką paleidžia daug daugiau anglies dvideginio nei kitos, ne visos turi pakankamus ekonominius pajėgumus, kuriuos galėtų skirti kovai su klimato kaita. Taigi tarptautiniu lygiu susiduriama su begale kliūčių.
Kalbant apie Jungtines Valstijas, akivaizdu, kad mūsų šalis viduje smarkiai poliarizuota ir poliarizacijos lygis tik didėja. Partija, kuri priešinasi su klimato kaita susijusiems sprendimams, t.y. Respublikonų partija, ir toliau turi didžiulę įtaką Kongrese, atskirose valstijose ir institucijose, mūsų Rinkikų kolegijoje, Senate, o tuo pačiu ir Aukščiausiajame Teisme. Kitaip tariant, maždaug 40 procentų Jungtinių Valstijų gyventojų (respublikonų rėmėjų) turi daug didesnę nei 40 procentų įtaką mūsų klimato kaitos politikai.
Tuo pat metu pastebime tendenciją, kur vis daugiau bankų, draudimo bendrovių, investuotojų, universitetų, koledžų ir korporacijų į klimato krizę reaguoja vis ryžtingiau. Taip yra todėl, kad pokyčių tikisi vis daugiau žmonių – jų klientų, darbuotojų, vadybininkų. Jie mato, kad dėl vidaus politikos procesų ir tarptautinių trikdžių jų lūkesčiai nepatenkinami. Privatus sektorius vis dažniau pats imasi iniciatyvos, nelaukdamas, kol iniciatyvą parodys vyriausybė.
Pateiksiu pavyzdį apie vieną didžiausių pasaulyje mažmeninės prekybos tinklų „Walmart“. Bendradarbiaudama su keliomis aplinkosaugos organizacijomis, „Walmart“ anglies dvideginio emisijas iki 2030-ųjų užsibrėžė sumažinti milijardais tonų. Šis prekybos tinklas turi apie 50 tūkst. tiekėjų visame pasaulyje, o tai reiškia, kad reikalavimą mažinti emisijas kompanija tiekimo grandinėmis gali permesti tiekėjams. Kitaip tariant, jei pagal sutartį tiekiate produktus „Walmart“ ir veikiate šalyje, kuri nesiima pakankamai veiksmų klimato krizei stabdyti, tai „Walmart“ vis tiek jums galės daryti spaudimą mažinti emisijas. Suprantu, kad dalis žmonių tokią sistemą galėtų kritikuoti dėl esą nesąžiningai daromo spaudimo, tačiau vien dėl to ignoruoti klimato kaitos problemą būtų kvaila. Taigi, kas vyksta? Tokios kompaniijos kaip „Walmart“ jaučia investuotojų, draudikų ir savo pačių klientų spaudimą. Jausdamos spaudimą jos jį permeta savo tiekėjams. O šie, nenorėdami prarasti tokio didelio užsakovo kaip „Walmart“, priversti mažinti gamybos metu atsirandančias emisijas.
Panašų procesą jau galima stebėti ir Jungtinių Valstijų pietryčiuose. Didelės technologijų korporacijos, tokios kaip „Google“ ar „Facebook“, reikalauja, kad jų duomenų centrai būtų aprūpinami atsinaujinančių energijos šaltinių pagaminta elektra. Tai reiškia, kad ir visuose Amerikos pietryčiuose elektros tinklai dekarbonizuojami, mažėja energijos gamybos paliekamas anglies dvideginio pėdsakas, nors respublikoniška vietos valdžia tam ir nepritaria. Aš ir mano kolega, profesorius Johnatanas Giliganas, savo knygoje teigiame, kad privatus sektorius pajėgus sutaupyti milijardus tonų šiltnamio dujų emisijų vien tik Jungtinėse Valstijose. Esame paskaičiavę, kad pusę milijardo tonų panašiu principu galėtų sutaupyti ir namų ūkiai. Galimybės veikti išties didžiulės. Tą turint galvoje, reikėtų nelaukti, kol vyriausybė ras tobulą sprendimą. Reikia imtis iniciatyvos patiems. Spaudimą reikia permesti kompanijoms, draudėjams, skolintojams, universitetams ir kitiems privataus sektoriaus veikėjams.
– Koks tuomet vyriausybių vaidmuo? Net jei ir sutinkame su prielaida, kad vyriausybės iki šiol nuveikusios nepakankamai arba veikti yra nepajėgios, iš bendro paveikslo juk dėl to neiškrenta?
– Vyriausybės privalo permąstyti, kaip jos vykdo pirkimus. Anglies dvideginio mažinimo reikalavimai turi būti įtraukti į jų pirkimų reglamentus ir visą pirkimų politiką apskritai. Gerai, kad Joe Bideno administracija tą supranta ir pamažu to imasi. Tą patį daro ir kai kurios valstijų lygmens valdžios, tą galima pastebėti ir kitur pasaulyje. Tam tikra prasme, vyriausybės turėtų apie save dažniau galvoti kaip apie pirkėjus globalioje rinkoje ir sparčiau diegti emisijų mažinimo reikalavimus prekių tiekimo grandinėms. Pavyzdžiui, jei kompanija gamina produktus ar teikia paslaugas, kuriuos galės įsigyti, sakykime, Jungtinės Karalystės, Lietuvos ar Jungtinių Valstijų valdžia, tai reikš, kad jau yra sukurti mechanizmai, pagal kuriuos gali būti aprūpinta ir tų šalių komercinė rinka. Kitaip tariant, viešojo sektoriaus pirkimų reikalavimai gali smarkiai paspartinti procesus ir privačiame sektoriuje. Ką dar gali daryti vyriausybės? Jos gali įteisinti standartus dėl anglies dvideginio emisijų deklaravimo, t.y. padaryti taip, kad institucijos privalėtų deklaruoti į aplinką išmetamų emisijų kiekius. Tai padėtų užtikrinti skaidrumą, o vyriausybės galėtų detaliau sekti, kas šiuo klausimu vyksta jų jurisdikcijose. Tai būtų paskata ir privačiam sektoriui.
Ką dar gali daryti vyriausybės? Žinoma, būtų labai šaunu, jei būtų priimti tarptautiniai susitarimai dėl taršos mokesčių, sienų reguliavimo ir kitų priemonių, kuriomis būtų spaudžiamos pačios vyriausybės. Tik čia nuogąstaučiau dėl to, kiek toks kolektyvinis veiksmas efektyvus. Valstybės iniciatyvos pačios imasi nenoriai ir dažniau yra linkusios laukti kol pirmąjį žingsnį žengs kažkuri kita. Be to, didžiulę tarptautinę įtaką ir toliau turi iškastinį kurą parduodančios valstybės – tokios kaip Rusija, Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai. Dėl to veikti tarptautiniu lygiu išties sudėtinga.
– Daugiausiai kalbate apie liberalias Jungtinių Valstijų ir Vakarų šalių rinkas. Bet klimato krizė globali, jos sprendimas lygiai tiek pat priklauso ir nuo to, kaip emisijas mažins Kinija. Tik Kinijos skirtumas tas, kad rinka ten, nors iš principo ir yra laisva, vis dėlto labiau reguliuojama centrinės valdžios. Ar tuomet privatūs veikėjai ten taip pat turėtų tokias pat galimybes imtis emisijų mažinimo patys?
– Taip, visiškai. Tie patys principai gali veikti dėl dviejų skirtingų priežasčių. Visų pirma, dėl to, kad Kinija pasauliui parduoda labai daug prekių. Tai viena pagrindinių jos ekonomikos atramų. Paskata atsiranda, kai klientai – ar tai būtų mažmenos pirkėjai, ar verslai – iš gamintojų reikalauja mažinti šiltnamio dujų emisijas. Šios paskatos daro tiesioginį poveikį gamyklų savininkams ir operatoriams toje pačioje Kinijoje ar, pavyzdžiui, Indijoje. Tad net jeigu šalis ir neužtikrina laisvos rinkos sąlygų, net jeigu jų ekonomikos hibridinės, spaudimas iš rinkų šiuos apribojimus vis tiek peržengia – per prekių įsigijimus, per draudimo bendroves, per pinigų skolinimą verslui.
Duosiu dar vieną pavyzdį, susijusį su vadinamaisiais Pusiaujo principais. Pusiaujo principai — tai standartai, kuriais vadovaujantis nustatoma, įvertinama ir valdoma projektų finansavimo ir aplinkos apsaugos rizika. Prieš duodamas paskolą dideliam projektui, ar tai būtų nauja elektros jėgainė, ar užtvanka, ar kelio atkarpa, bankas įvertina, kokį poveikį šis projektas turės aplinkai. Maždaug 90 proc. tokiems projektams paskolas skiriančių bankų yra įsipareigoję vadovautis šiais Pusiaujo principais. Nesvarbu, ar šalis, kurioje vystomas projektas turi deramus įstatymus ir ar jų laikosi. Svarbiau tai, jog projekto lėšų skolintojai reikalautų iš vystytojo deklaruoti ir mažinti emisijas. Deklaruojant emisijas daug daugiau aplinkosauginių organizacijų visame pasaulyje gali šiuos projektus įdėmiai sekti ir stebėti. Net jeigu Kinija ir nesilaikytų tarptautiniu lygiu priimtų įsipareigojimų, net jei jos laisvosios rinkos elementai labiau apriboti, tarptautinių investuotojų, skolintojų, draudikų, privačių ir verslo klientų spaudimas vis tiek norom nenorom prisideda prie emisijų mažinimo jos pramonėje.
Dar vienas dalykas. Visa tai gali atrodyti kaip vadinamasis greenwashing‘as arba „žaliasis smegenų plovimas“, kai privataus sektoriaus veikėjai, suinteresuoti palaikyti gerą įvaizdį, tik apsimeta, jog rūpinasi aplinka. Išties, sutinku, kad kai kurios kompanijos taip iš tiesų ir elgiasi. Tačiau mūsų su kolega atliktas tyrimas parodė, kad esama daugybės priežasčių, dėl kurių kompanijoms laikytis žaliojo kurso būtų išties naudinga. Pateiksiu pavyzdį. Yra nemažai kompanijų, kurios išanalizavusios dvideginio emisijų duomenis išsiaiškino, kad visą laiką iki tol veikė neefektyviai, švaistė daug kainuojančius energijos resursus. Taigi, pertvarkiusios gamybos procesus žalesne kryptimi jos gali sutaupyti. Efektyvumas čia tampa pagrindine varomąja jėga.
Ir paskutinis akcentas – vadinamoji bendroji arba universali nuosavybė. Šiandien didžiausiems tarptautiniams investuotojams priklauso tokie dideli ir diversifikuoti investiciniai portfeliai, jog tai faktiškai reiškia, kad jiems beveik priklauso ir pati ekonomika. Jiems svarbūs ne tik atskirų kompanijų akcijų vertės pakilimai ir nuosmukiai, bet ir visas portfelis. Kitaip tariant, mąstantiems ilguoju laikotarpiu investuotojams svarbu, kad sektųsi visoms jų portfelyje esančioms kompanijoms. Jiems nenaudinga, jei kažkurios iš kompanijų uždirbinėdamos pelną taršiais būdais kenks kitoms. Jiems naudinga jei visos kompanijos veiktų netaršiais būdais ir viena kitai nekenktų. Kaip jau sakiau, taip yra todėl, kad jie rūpinasi viso savo investicinio portfelio, o ne atskirų jo dalių sėkme.
– Pone Vandenberghai, dar žvilgtelėkime į artėjantį COP26 klimato kaitos viršūnių susitikimą Glazge. Bus siekiama tarptautinių susitarimų, bendrų mechanizmų, kuriais galėtume riboti emisijų kiekius atmosferoje. Ko jame laukti?
– Visiška tiesa. Klimato kaita kelia labai didžiulę grėsmę – tai pagrindinė Tarpvyriausybinės klimato komisijos ataskaitos žinutė. Esant tokio masto grėsmei pateisina būtinybę siekti didelių tarpvyriausybinių susitarimų, kurie būtų daugiau nei vien pasipuikavimas apie tai, kokie mes rūpestingi ir besirūpinantys gamta. Susitarimuose turi būti užsibrėžti solidūs emisijų mažinimo tikslai, jie privalo apimti tiek globalią šiaurę, tiek globalius pietus. Vien baksnojant pirštais vieniems į kitus šios problemos išspręsti nepavyks. Dekarbonizuotis privalome tuo pačiu išlaikydami deramą ekonominę gerovės lygį, o tai savaime reiškia, kad turės būti kažkokia tarptautinė sutartis, kurios laikytis valstybės būtų įpareigotos.
Tiesa, nemanau, kad taip nutiks. Manau, kad matysime dar vieną seriją stipriai suformuluotų pareiškimų, galbūt reikšmingų patobulinimų, tačiau nemanau, kad jų pakaks siekiant apriboti planetos temperatūros kilimą iki vieno su puse laipsnio ar dviejų Celsijaus, kaip numato Paryžiaus klimato kaitos susitarimas. Štai kodėl, mano nuomone, labai svarbu, kad iniciatyvos imtųsi privatus sektorius. Tarpvyriausybinės ir nacionalinio lygmens iniciatyvos būtinos, jos svarbios ir turi būti įpareigojančios, tačiau nesu tikras ar ateinančiam dešimtmečiui to pakaks.
Visas pokalbis – LRT RADIJO laidos „Pasaulio 5“ įraše.
Šaltinis: LRT.LT
Komentarai