Poeto medžioklė

Apie
poetą
Justiną
Marcinkevičių
dabar
pasisako,
kas
netingi.
Formaliai
„diskusija“,
labiau
primenanti
talžymąsi
ideologinėmis
ir
politinėmis
klišėmis,
prasidėjo
nuo
idėjos
pastatyti
jam
paminklą.
Tada
pasipylė
serija
straipsnių
ir
interneto
memų
–
vieni
puolė
ne
tiek
paminklo
idėją,
kiek
J.Marcinkevičių,
kaip
asmenį,
poetą,
kiti
davė
ir
tebeduoda
grąžos.

Kada
viskas
prasidėjo?

Prieš
cituojant
dabartines
nuomones
ir
argumentus,
verta
prisiminti,
kad
kitas
poetas
emigrantas
Tomas
Venclova
užsipuolė
J.Marcinkevičiaus
kūrybą
dar
pačioje
nepriklausomybės
pradžioje.
Būtent
kūrybą
ir
jos
vertybinius
orientyrus.

Tada,
pasižiūrėjęs
dramos
„Mindaugas”
pastatymą,
T.Venclova
viešai
išreiškė
pasibaisėjimą
pagrindinio
personažo
idealizavimu,
pareikšdamas,
kad
šis
ciniškas
pabaisa
jam
primena
ledi
Makbet.
Dar
labiau
jis
pasipiktino
labai
labai
sovietiška
ir
atsilikusia
publika,
kuri
drįso
palydėti
spektaklį
aplodismentais.

Dabartinėje
kritikoje
poetui
kur
kas
mažiau
dėmesio
skiriama
jo
kūrybai,
bet
daugiau
pavydo
ir
politinių
akmenų.

Kas
ką
užsipuolė?

Ne
vieną
knygą
apie
sovietmetį
parašiusi
ir
jau
anksčiau
J.Marcinkevičių,
kaip
sovietinės
dvasios
skleidėją,
žurnalistiniais
argumentais
bandžiusi
demaskuoti
Nerija
Putinaitė
teigia:
„Vytautas
Toleikis
„Šiaurės
Atėnuose“
parašė
labai
nuosaikų
rašinį
apie
paminklą
Justinui
Marcinkevičiui.
Tegaliu
įsivaizduoti,
koks
šit
štormas
buvo
jam
ant
galvos
išpiltas
per
pastarąsias
dienas.
Vytautas
išdėsto
dvi
mintis,
kurios
net
ir
dabartinei
Lietuvos
rašytojų
sąjungai
kelia
neišsprendžiamą
dilemą:
JM
buvo
sovietinio
režimo
įrankis,
sielos
inžinierius,
kita
vertus
–
jis
vienas
talentingiausių
Lietuvos
poetų.
Kad
„Mažvydas“,
„Katedra“
statomi
ir
rodomi
iki
šiol,
tai
visiškas
nesusipratimas
(apie
„Mažvydo“
sovietiškumą
nemažai
rašiau
knygoje
„Skambantis
molis“).“

Taigi,
apkaltinama
Rašytojų
sąjunga
ir
neva
nuskriausto
V.Toleikio
puolikai.
Pastarasis
padaromas
vos
ne
sovietinių
atgyvenų,
užsislėpusių
komunistų
ir
sovietų
besiilginčių
niekšų
auka
ir
yra
ginamas.

Čia
dera
pastebėti,
per
daug
nesiaiškinant,
kuri
pusė
nuosaikesnė
ar
radikalesnė,
kad
diskusija
tik
aštrėja.

Sovietiškumo
simbolis?

Štai,
ką
savo
feisbuko
paskyroje
rašo
žinomas
tinklaraštininkas
Ričardas
Savukynas,
laikantis
save
aršiu
sovietizmo
ir
dabartinės
Rusijos
priešu
bei
jos
šnipų
gaudytoju
ir
okupacijos
šleifo
naikintoju.
Jis
sako nesidomintis
literatūrine
reikalo
puse.

Suskirstęs
į
kelias
grupes
tuos,
kam
patinka
J.Marcinkevičius,
jis
išskiria
neva
svarbiausią.
„Plačioji
masė
tų,
kam
Justinas
Marcinkevičius
yra
jų
jaunystė,
jų
tapatybė,
jų
sielos
melodija.
Jie
su
meile
prisimena
sovietinius
V.Kapsuko
universiteto
bendrabučius
ir
kolūkio
talkas,
<…>,
SSB
(studentų
statybinius
būrius),
nes
ten
užsidirbdavo,
gerdavo
ir
galva
neskaudėjo,
dainų
šventes,
nes
kitokių
koncertų
nebuvo
(kai
Vilniuje
gastroliavo
Alla
Borisovna
Pugačiova,
bilieto
kaina
pas
spekuliantus
buvo
70
rublių,
na
bet
„Boney
M“
koncerto
bilietus
Maskvoje
pardavinėjo
iš
rankų
už
300
rublių,
kas
yra
3
000
eurų
maždaug
pagal
šių
dienų
perkamąją
galią),“
–
rašo
jis
ir
nesustoja.

„Jiems
Marcinkevičius
yra

gazirofkė
iš
automato,
„Tauro
Ragas“,
čeburekai,
tarybinė
Palanga,
išlauktas
ir
už
dyką
gautas
butas,
nemokamas
kelialapis
su
maitinimu
atostogoms
Birštone,
Budraitis,
Adomaitis,
Banionis
–
visas
teigiamų
emocijų
spektras.
Jūs
manote,
jie
negins
paminklo
visam
tam?“–
baigia
savo
pasisakymą
R.Savukynas.

Tai
dar
ne
patys
aršiausi
pasisakymai.
Kiti
šių
dienų
autoritetai
lygina
jį
net
su
spekuliantu,
nešusiu
iš
kombinatų
mėsą
po
apatiniais.
Tačiau
jiems
yra
atsakoma.

Kokia
tikroji
priežastis?

Filosofijos
mokslų
daktarė
 Nida
Vasiliauskaitė
„Valstiečių
laikraščiui“
sakė,
kad
iš
tiesų
šio
taškymosi
priežastys
yra
kitos.
Ir
pasišaipė
iš
priekaištų
dėl
privilegijų.

„Visi,
tuo
metu
gyvenusieji
Sovietų
Sąjungoje
ne
pogrindyje
ir
oficialiai
dirbę
kūrybinį
intelektinį
darbą,
turėjo
tokių
privilegijų
ir
jomis
naudojosi.
Tad
prikaišioti
galima
lygiai
visiems
–
vien
todėl,
kad
gimė
čia,
neemigravo,
neišėjo
į
mišką,
lagerį,
psichiatrinę
ligoninę
ar
kalėjimą,
arba
kad
buvo
menininkai
ar
mokslininkai,
užuot
buvę
fabrikų
darbininkais
ar
kolūkiečiais.
Kritika
dabar
konkrečiai
sukoncentruota
į
Justiną
Marcinkevičių
ne
todėl,
kad
jis
–
kaip
ir
kiti
–
jomis
naudojosi,
o
todėl,
kad
tapo
išskirtiniu
tikros
nacionalinės
pagarbos
ir
dėkingumo
objektu,
daugybę
žmonių
įkvėpusiu
ir padrąsinusiu
taip
pat
ir
politiniam
pasipriešinimui,“
–
atkerta
N.Vasiliauskaitė.

Jai
antrindamas
buvęs
Seimo
narys
Laimontas
Lainius
Dinius,
kuris
buvo
ir
vėlyvuoju
sovietmečiu
kūręs
dainininkas,
nurodo,
kad
„jeigu
jau
kelti
tuos
sovietizmo

griekus
paviršiun,
tai
gal
lyginamaisiais
pavyzdžiais
būtų
galima
paviešinti
ir
tai,
kuo
tuo
metu
naudojosi
ar
nesinaudojo
kiti
to
laikotarpio
veikėjai,
dabar
laikomi
pažibomis.
Dar
ir
paminint,
ką
tuo
metu
veikė
profesorius
Vytautas
Landsbergis
ar
dukart
prezidentė
Dalia
Grybauskaitė,“
–
komentavo
jis
„Valstiečių
laikraščiui“.

Pasak
L.L.Diniaus,
galima
priminti
ir
dar
kai
ką.
„Pakeliant
tuo
pačiu
ir
kitus
nuveiktus
darbus
Lietuvos
laisvės
bylai,
pradedant
signatarais,
baigiant
tais,
kurie
stojo
į
komunistų
partiją
tada,
kai
Lietuvoje
jau
buvo
Sąjūdis.
Pavardžių
neminėsiu,
bet
jų
daug,
labai
daug.
Ir
signatarų,
ir
ko
tik
norite.
Ir
visi
jie
gražūs.
Tik
ne
visi
kūrė
„Laisvę“,
„Trečią
atsidusimą,
„Amžiną
balsą“,
„Mindaugą“,
„Katedrą“,
„Mažvydą“
ir
t.t.,
nekalbant
apie
mūsų,
Lietuvos
Konstitucijos
preambulę,
parašytą
tojo
paties
Poeto“,
–
primena
jis.

Politikai
nuosaikesni

Politikai
yra
kur
kas
atsargesni
savo
vertinimuose
nei
nuomonių
formuotojai,
apžvalgininkai,
kūrybos
pasaulio
žmonės
ar
visuomenininkai.

Pavyzdžiui,
tas
pats
prof.
Vytautas
Landsbergis
išreiškė
nuomonę,
kad
šis
aršus
ginčas
dėl
poeto
ir
paminklo
esą
tik
atitraukia
dėmesį
nuo
Lietuvai
gyvybiškai
svarbių
klausimų.
Pirmiausia
–
nuo
karo
Ukrainoje
ir
Rusijos
grėsmės.
Čia
su
profesoriumi,
šių
eilučių
autoriaus
nuomone,
sutikti
galima,
priduriant,
kad
jis
užgožia
ir
rimtas
vidaus
politikos
problemas
bei
tendencijas,
bet
tai
būtų
atskira
tema.

Visai
kitos
pakraipos
Seimo
narys
–
„valstietis“
Aurelijus
Veryga
rašo:
„Jei
rimtai,
tai
turbūt
ne
už
kalnų
tas
laikas,
kai
bus
pasmerkti
ir
visi,
gimę
tokiu
laiku,
kad
gyveno
ir
kūrė
sovietmečiu,
nes
gimė
ne
laiku.
Matyt,
galėjo
ir
palaukti.
O
jei
dar
ir
mokslu
užsiiminėjo,
gal
kokį
išradimą
padarė,
gal
net
žmones
operavo,
ar
tuos
operavusius
universitete
mokė
ir
t.t.,
tai
neabejotinai
yra
kokie
tai
neaiškūs
tipai,
„prisitaikę
prie
sistemos“.
Argi
tokius
gerbsi
ir
paminklus
statysi?
O
jau
pastatytus
reikėtų
kaip
fontaną
prie
Seimo
paveiksliukais
uždengti“,
–
juokauja
jis.

Tiesa,
Seimo
vicepirmininkas
laisvietis
Vytautas
Mitalas
pasipriešino
paminklo
J.Marcinkevičiui
statybai,
nes
neva
tai
„atims
viešąją
erdvę
iš
vaikų
ir
jų
palikuonių“.

Vilniaus
meras
konservatorius
Valdas
Benkunskas
pareiškė,
kad
neteiks
savivaldybės
tarybos
balsavimui
paminklo
klausimo,
kol
dėl
jo
„visuomenėje
nebus
sutarimo“.

Ramesnę
politikų
retoriką
galima
paaiškinti
paprastai
–
didelė
jų
dalis
dar
tiesiog
neišsiaiškino,
kurią
poziciją
užėmus
yra
mažesnis
pavojus
pakenkti
savo
reitingams.

Grįžtant
prie
kūrybos

N.Vasiliauskaitė,
paklausta
ar
J.Marcinkevičių
buvo
lengva
prižiūrėti
sovietmečio
cenzoriams,
atsakė:
 „Kaip
ir
kiekvienas
menininkas,
jis
stengėsi
arba
ją
apeiti,
arba
pasinaudoti
ir
rasti
būdų
kalbėti
per
ją
nepaisant
jos,
arba,
kai
kuriais
atvejais
galbūt
išties
sutiko
su
jos
reikalavimais
kaip
pagrįstais
ir
teisingais
–
kol
nebesutiko.
Cenzoriai
veikiausiai
beskaitydami
irgi
tapdavo
slaptais
sąjungininkais
–
prižiūrinčiais
tik
paviršių,
bet
neketinančiais
žlugdyti
gero,
daugiasluoksnio
autoriaus,
net
jei
patys
„dirbo
iš
idėjos“
ir
manė
autorių
esant
neteisų
(„nepakankamai
suprantantį“).
Tokį
efektą
tiesiog
turi
atidus
geros
literatūros
skaitymas
–
cenzorius
arba
skaito
su
išankstine
distancija,
atsainiai,
ir
todėl
daug
ką
pražiūri,
arba
panyra
į
tekstą,
o
tada,
jei
tas
tekstas
paveikus,
pats
transformuojasi
iš
tikrinimo
mašinos
į
gyvą
žmogų.“

Paminklas
įprasmina
tris
J.Marcinkevičiaus
trilogijos
akcentus
–
tautą,
kalbą,
valstybę

J.Marcinkevičius
dar
yra
kaltinamas
ir
tuo,
kad
buvo
„buldozerinis
ateistas“,
priešiškas
bažnyčiai.
Čia
pasitelkiama,
pvz.,
citata
iš
kūrinio
„Kraujas
ir
pelenai“
(apie
Pirčiupių
sudeginimą): „Pirmoj
eilėj
aš

kaltinu
bažnyčią,
/

Nes

ji
išmokė

žmogų
atsiklaupti,
/

O

atsiklaupus
galima
tik
mirti,
/
Bet
ne
kovoti.“

Kunigas,
antisovietinis
disidentas
Robertas
Grigas
„Valstiečių
laikraščiui“
teigė
matąs
tokiame
puolime
daug
primityvumo.
„Žiūrėdamas
LRT
žinias
ir
pasisakymus
šia
tema
–
šyptelėjau.
Matyt,
supratus,
kad
jau
panaudotų
priemonių
poetui
sudoroti
neužtenka,
nesėkmingai
 bandoma
ištraukti
dar
ir
religinę
kortą.
<…>
Kai
dar
buvau
moksleivis,
bet
linkau
link
tikėjimo
bei
opozicijos
sovietų
valdžiai,
irgi
apie
tai
mąstydavau,
bet
reikia
pripažinti
ir
suprasti,
kad
vėliau
–
apie
1960–1970
metus
jo
kūryboje
ima
dominuoti
visai
kiti
akcentai.
<…>
Atsiranda
daug
kitiems
lietuvių
lyrikams
būdingų
bendražmogiškų,
sugyvenimo
harmonijos
temų
ir
strofų,
kuriose
išreiškiamos
vertybės,
brangios
ir
krikščioniui“,
–
sakė
jis.

Pasak
R.Grigo,
jei
ankstyvajam
poeto
kūrybos
veidui
tikrai
galima
prikišti
daugiau
sovietizmo,
tai
vėliau
viskas
keitėsi.
„Vienaip
atrodo
rinkinys
„Prašau
žodžio“,
o
visai
kitaip
„Mindaugas“,
„Mažvydas“,
„Katedra“
–
jie
yra
suprastini
kaip
lietuvių
tautos
gimimą,
lietuvybės
gaivinimą
ir
pasipriešinimą
tai
pačiai
carinei
Rusijai
simbolizuojantys
kūriniai.

„Pagaliau
neverta
pamiršti
ir
jo
politinio
vaidmens,
įsitraukimo
į
Sąjūdį,
to,
kad
jis
rašė
Konstitucijos
preambulę.
O
ką
bekalbėti
apie
jo
puikią
kalbą
ir
Sausio
13-osios
aukų
lydėjimą
nuo
Katedros
iki
Antakalnio
kapinių.
Pagaliau,
kai
jo
kūrybai
bandoma
prikišti,
kad
ji
esanti
panteistinė
ir
neva
todėl priešiška
katalikybei,
nes
mat
akcentuoja
ir
žmogaus
santykį
su
gamta,
žeme,
tai
jau
visai
nerimta.
<…>
Net
kunigo
Vaižganto
kūryboje
esama
to
paties.
<…>
Grįžtant
prie
kovos
ir
atsiklaupimo,
tai
kovos
formos
juk
būna
įvairios.
Dalgininkai–sukilėliai
eidavo
neatsiklaupę,
o
atsiklaupimas
maldai
irgi
gali
būti
kovos
forma.
Poetas
galiausiai
tą
perprato
ir
puikiai
perteikė
savo
kūryboje“,
–
primena
R.Grigas.

Kaip
bebūtų,
nepanašu,
kad
šis
triukšmas
aplink
poetą
greitai
baigsis.
Jei
vieniems
kritikams
iš
tiesų
kliūva
jo
atskiri
kūriniai
ar
net
kūrybos
tarpsniai,
tai
aršiems
propagandistams
tai
gera
proga
primityviai
išsiplūsti.
Taip,
panašu,
mėginama
išaukštinti
save,
niekinant
kitą.
O
dėl
paminklo,
tai
kas
gali
paneigti,
jog
tiesiog
norima
jį
statyti
kam
nors
kitam?
Galimai
taip
pat
gimusiam
ir
gyvenusiam
sovietmečiu,
turėjusiam
privilegijų,
bet
neužsitarnavusiam
tokio
autoriteto.

Apie
paminklą

Skverą
pavadinti
J.Marcinkevičiaus
vardu
pasiūlė
dalis
visuomenės,
tai
parėmė
Lietuvos
rašytojų
sąjunga,
už
tai
vienbalsiai
2020
m.
nubalsavo
Vilniaus
miesto
savivaldybės
tarybos
nariai,
įskaitant
konservatorius
ir
liberalus.

Konkurse
dalyvavo
15
architektų,
buvo
pateikti
įvairūs
siūlymai.
Tada
9
asmenų
komisija,
sudaryta
iš
geriausių
savo
srities
specialistų
–
nuo
architektų,
menotyrininkų
iki
bažnytinio
paveldo
apsaugos
specialistų,
–
vertino
tuos
kūrinius.
Iš
jų
buvo
išrinkti
penki
laimėtojai,
o
pagrindinis
laimėtojas 
–
„Trilogija“.
Paminklas
įprasmina
tris
J.Marcinkevičiaus
trilogijos
akcentus 
–
tautą,
kalbą,
valstybę.

Skulptūros
architektas
–
Gintaras
Čaikauskas,
skulptorius
–
Gediminas
Piekaras.

Rašytojų
sąjunga
kreipėsi
į
Vilniaus
savivaldybės
Istorinės
atminties
komisiją
ir
gavo
pritarimą
šios
skulptūros
statymui.