Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas į valdžią atėjo po daugybės mirtinų teroristinių išpuolių Rusijoje praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje. Jo kovos su šiuo “karu su terorizmu” taktika ir retorika šiandien naudojama prieš Ukrainą.
Dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Rusijos propaganda ir ekonomikos skatinimas mobilizavo Rusijos žmones.
Šiandien, tęsiantis ilgam karui, prastėjanti ekonomika blogina paprastų rusų gyvenimą – šio fakto propaganda nepajėgi pakeisti.
Bandymai įtraukti V. Putiną į protingą pokalbį dėl karo nutraukimo žlugs, nes jam visada trūko esminių vadovavimo įgūdžių ir jis laikėsi griežtos konfrontacinės mąstysenos.
***
1999 m. rugsėjį Maskvą ir visą Rusiją sukrėtė mirtinų sprogimų serija, kuri pradėjo vis dar tebesitęsiančią autokratinės Rusijos prezidento Vladimiro Putino valdymo erą. Šių nusikaltimų vykdytojai niekada nebuvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn neginčijamai. Tačiau neabejotina, kad greitas šio sukrėtimo išnaudojimas atvedė V. Putiną į valdžią – pats sprogdinu, pats pradedu karus.
Rusijos politika buvo akimirksniu pertvarkyta taip, kad būtų galima kariauti su numanomais teroristais. Brutali karinės galios projekcija, kuri per pirmąjį Čečėnijos karą (1994-1996 m.) sukrėtė Rusijos visuomenę, per antrąjį karą tapo visiškai priimtina. Šio esminio Rusijos istorijos momento padariniai matomi ir šiandien, kai V. Putinas kariauja prieš Ukrainą tais pačiais metodais, kuriuos naudojo tada.
Moralinių gairių iškraipymą ir horizontalių ryšių susiskaidymą Rusijos visuomenėje palaikė propaganda ir represijos.
Per pastaruosius 32 mėnesius dauguma rusų sugebėjo internalizuoti ir normalizuoti dalyvavimo kare prieš Ukrainą realybę. Sprogimai vis dar šokiruoja kai kurias šeimas, gyvenančias daugiaaukščiuose Maskvos priemiesčiuose, tačiau atomizuota visuomenė plačiai priprato prie griežto naujienų apie vis dažniau pasitaikančius Ukrainos bepiločių lėktuvų smūgius slopinimo.
Susirūpinta, kai Ukraina puolė Kursko sritį, tačiau praėjus septynioms savaitėms po šios beprecedentės priešiškų pajėgų okupacijos Rusijos teritorijoje, nerimas išsisklaidė.
Dešimtajame dešimtmetyje V. Putinui pavyko padidinti gyventojų paramą savo pavergiant maištingąją Čečėniją, nes nuolat augo pasaulinė naftos rinka, o tai lėmė spartų Rusijos ekonomikos augimą.
Visuomenės susitelkimas dėl Čečėnijos karų, kurie buvo suvokiami kaip teisingi, ir pajamų už dujas antplūdžio derinys smarkiai kontrastuoja su sunkiai besiverčiančia ekonomika ir plačiai paplitusiu susirūpinimu dėl užsitęsusio karo Ukrainoje. Mat pastarojo populiarumo negali padidinti jokia propaganda.
Oficialios deklaracijos apie Rusijos ekonomikos atgimimą negali paslėpti fakto, kad ideologiškai motyvuota invazija į Ukrainą kenkia Rusijos energetikos pramonei ir kenkia pelningiausiam jos eksportui.
Vyriausybė buvo priversta pasitelkti primityvią ir kūrybingą apskaitą, kad parengtų šią savaitę paskelbtą biudžeto projektą, kuris atrodys subalansuotas, nepaisant to, kad išlaidos karui remti smarkiai išaugo.
Antrasis Čečėnijos karas (1999-2009 m.) turėjo paskatinti Rusijos kariuomenės atgimimą. Per ateinantį dešimtmetį skirstant išteklius pirmenybė buvo teikiama kiekvieno ginkluotųjų pajėgų elemento modernizavimui – nuo “Borei” klasės strateginių povandeninių laivų iki pagrindinių kovinių tankų “Armata”.
Tačiau karas Ukrainoje atskleidė, kad daugelis šių investicijų buvo iššvaistytos veltui, nes branduoliniai povandeniniai laivai tebestovi nenaudojami, o tankai “Armata” taip ir nepasiekė mūšio lauko.
Senos sovietinės ginkluotės sandėliai yra pagrindinis šaltinis, kompensuojantis didelius šarvuočių ir artilerijos nuostolius per frontalines atakas, pavyzdžiui, vykstantį mūšį dėl Pokrovsko, tačiau daugumoje sandėlių mažėja tinkamų naudoti senovinių tankų ir stambaus kalibro patrankų.
Kriminalizacija, o ne numatoma profesionalizacija, dabar yra svarbus Rusijos kariuomenės komplektavimo būdas, nes vienintelis metodas išlaikyti dėl didelių nuostolių sumažėjusį kariuomenės skaičių yra verbavimas iš kalėjimų.
Naujausias V. Putino įsakas dėl bendro ginkluotųjų pajėgų skaičiaus padidinimo 180 000 žmonių, kad jis pasiektų 1,5 mln. karių, tėra biurokratinis manevras, kuriuo siekiama atidėti sunkų sprendimą dėl naujo mobilizacijos etapo.
Kad ir koks žiaurus buvo, V. Putino puolimas Čečėnijoje dešimtajame dešimtmetyje, jis lyg įsiliejo į platų JAV vadovaujamo pasaulinio karo su terorizmu kontekstą, be to, Rusija prisidėjo prie Šiaurės platinimo tinklo, remiančio Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO) operacijas Afganistane, organizavimo.
Vykstant karui Ukrainoje, Maskva remiasi teroro projektavimu kaip priemone susilpninti Ukrainos valią priešintis agresijai ir bando skleisti branduolinio karo baimę, kad susilpnintų Vakarų koaliciją. Siekdamas išsivaduoti iš izoliacijos, V. Putinas puoselėja ryšius su tokiais niekšais kaip Šiaurės Korėjos aukščiausiasis lyderis Kim Jong Unas.
Praėjusią savaitę Sergejui Šoigu, einančiam naujas Rusijos saugumo tarybos sekretoriaus pareigas, buvo suteikta audiencija pas Šiaurės Korėjos diktatorių. Dar viena užribio valstybė S. Šoigu kelionių tvarkaraštyje buvo Iranas, kur jis baigė derinti Rusijos ir Irano
visapusiškos strateginės partnerystės sutartį.
Priklausomybė nuo Irano tiekiant bepiločius lėktuvus ir raketas verčia Maskvą stoti įvairių proiraniškų teroristinių grupuočių, įskaitant ne tik “Hezbollah” Libane, bet ir husių judėjimą Jemene, pusėn.
Patirtis, įgyta kovojant su vidaus terorizmu, kurio niekada nepavyko visiškai išnaikinti, kaip įrodė prieš šešis mėnesius įvykdytas išpuolis Kroko rotušėje, sustiprina Putino siekį pasiekti pergalę.
Susitelkimas į Ukrainos sunaikinimą visus Maskvos karo taikos planus – įskaitant Kinijos pasiūlytą dokumentą dėl politinio konflikto sureguliavimo – paverčia nereikšmingais.
Putino nuomone, Ukrainos raketų smūgiai, pavyzdžiui, smūgis Toropeco artilerijos arsenalui Tverės srityje, laikomi teroristiniais išpuoliais. Dėl to kompromisai derybose dėl karo pabaigos tampa beveik neįmanomi. Tačiau Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis siekia pasinaudoti Rusijos nesusitaikymu ir propaguoti savo maksimalistinį taikos planą, kurį šią savaitę pristato JT Generalinei Asamblėjai.
Pamokos, kurias V. Putinas išmoko kovodamas su terorizmu 2000-ųjų pradžioje, tapo jo vėlesnių kovų šablonu. Šios pamokos – apie grubų manipuliavimą viešąja nuomone, brutalaus jėgos panaudojimo veiksmingumą ir menką tūkstančių žmonių gyvybių vertę – yra jo ilgo karo su Ukraina strategija.
Jo mąstysena tokia griežtai konfrontacinė, kad visi bandymai įtraukti jį į protingą pokalbį dėl karo nutraukimo – nesvarbu, ar jie kiltų Pekine, ar Naujajame Delyje, – ir visos viltys atgrasyti jį nuo karinių veiksmų eskalavimo – nesvarbu, ar jos puoselėjamos Ankaroje, ar Berlyne, – yra bergždžios. Karas su terorizmu sužeidė Rusiją, o karas su Ukraina dar labiau traumavo ir supainiojo šalį. Tačiau gydymas gali
prasidėti tik Rusijai prisiėmus atsakomybę už agresijos nusikaltimą.
Eurasia Daily Monitor, Pavel K. Baev
The post Putino tariamo karo su terorizmu palikimas brangiai kainuoja Rusijai appeared first on Kauniečiams kasdienės naujienos.
