Devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje daug prisidėjau organizuojant paramą modžahedams Afganistane. Tuo metu, kiek prisimenu, Vakarų vyriausybės nelabai noriai reiškė jiems palaikymą kokiais nors kitais būdais, išskyrus žodinį, tad kita nei žodinė parama daugiausia rūpinosi antikomunistinės ir žmogaus teisių organizacijos Vakaruose.
Viena aktyviausių rėmėjų buvo buvusio sovietų politinio kalinio Vladimiro Bukovskio Paryžiuje įkurta organizacija „Resistance International“, kurios pagrindinis tikslas buvo kovoti su komunizmu visame pasaulyje. Tai buvo keistokas disidentų ir buvusių politinių kalinių iš Sovietų Sąjungos ir Rytų Europos kolektyvas, prie kurio prisijungė „kontros“ iš Nikaragvos, ekspatriantai iš Kubos ir keli partizaninio judėjimo lyderiai iš Afrikos, pavyzdžiui, Jonas Savimbi iš Angolos.
Kai kurie buvo tikri didvyriai, kiti – šiek tiek įtartinos figūros, o treti – nenuginčijami karo nusikaltėliai. Tačiau jie visi buvo tvirtai nusistatę prieš komunistus, o V. Bukovskio įsitikinimu, griežtos antikomunistinės pažiūros daugiau ar mažiau atperka praeities nuodėmes.
Vienu metu buvau išsiųstas į Romą apmokyti du džentelmenus (vienas iš jų buvo Savikas Šusteris vėliau tapęs garsiu televizijos laidų vedėju), kaip į šalį įvežti įvairias medžiagas. Jie ruošėsi vykti į Afganistaną ir gabeno visą šūsnį padirbtų laikraščio „Krasnaja Zvezda“ egzempliorių su pagrindiniu šūkiu „Vse po domam“ („Visi namo“) ir gausybe sovietų okupaciją smerkiančių straipsnių.
Be to, aš pats turėjau vykti į Afganistaną – mane slapta į šalį turėjo įvežti Vakarų Vokietijoje įsikūrusi pabėgėlių iš Afganistano grupė. Mudu su kolega kruopščiai ruošėmės tiek psichologiškai, tiek materialiai, nusipirkome bilietus į Pešavarą, iš kur turėjome būti įvežti į Afganistaną Džalalabado kryptimi. Paskutinę minutę kelionė buvo atšaukta, nes buvome įspėti, kad mūsų kolega Afganistane susikompromitavo ir yra gana didelė tikimybė, kad pakliūsim į pasalą.
Vėliau aš rūpinausi sovietų karo belaisviais, jaunais vaikinais iš Sovietų Sąjungos, pasidavusiais modžahedams ir laikomais nelaisvėje, nes niekas nenorėjo jų susigrąžinti. Kai kurie jų galiausiai atsidūrė Raudonojo Kryžiaus įsteigtoje stovykloje Šveicarijoje, o keli pateko į JAV, daugiausia Niujorke įsikūrusioje organizacijoje „Freedom House“ dirbusios ir reguliariai į Pakistaną ir, jei neklystu, Afganistaną keliavusios bei draugiškus santykius su modžahedais palaikiusios Liudmilos Thorne dėka.
Nepamirškime, kad devintojo dešimtmečio pradžioje į viską buvo žiūrima kiek kitaip. Modžahedai buvo laikomi narsiais senoviniais kovotojais, kurie pakankamai sėkmingai priešinosi visomis užsienio valstybių invazijomis ir dabar ne mažiau senoviniais šautuvais kovėsi prieš sovietų sraigtasparnius.
Prireikė nemažai laiko, kol jiems slapta buvo pradėta tiekti kiek modernesnė ginkluotė, pavyzdžiui, zenitinių raketų kompleksai „Stinger“, pajėgūs numušti sovietų sraigtasparnius, o iki tol tai labiau panašėjo į šiuolaikinę Dovydo ir Galijoto kovos versiją.
Be to, tuo metu moterų teisės ir lyčių lygybė nebuvo tarp svarbiausių klausimų tarptautinėje darbotvarkėje, o modžahedai iš tikrųjų buvo labai draugiški tokiems žmonėms kaip Ludmila Thorne, nors ji ir buvo moteris, tikriausiai dėl to, kad į ją buvo žiūrima kaip į gelbėtoją ir vieną iš nedaugelio žmonių, kurie iš tikrųjų tikėjo jų kova.
Rašau visa tai todėl, kad pranešimuose iš Afganistano dažnai pasitaiko esminių nesusipratimų. Pirmiausia reikėtų paminėti įsitikinimą, kad modžahedams buvo tiekiama pažangi JAV ginkluotė, todėl Talibanas tapo sunkiai įveikiama galia. Kiek esu informuotas ir kiek man pavyko sužinoti, taip tikrai nebuvo.
Vakarai tai darė labai nenoriai, lygiai taip pat nenoriai, kaip ir tuomet, kai po 2014 m. Vladimiro Putino įvykdytos invazijos į Rytų Ukrainą, iškilo klausimas dėl ginklų tiekimo Ukrainai.
Antra, negalima tiesiogiai lyginti dabartinės situacijos su tuo, kas vyko Afganistane devintajame dešimtmetyje. Devintajame dešimtmetyje nebuvo „al-Qaeda“, o Ruhollahas Khomeini ir jo gauja buvo ką tik paėmę valdžią Irane.
Žodis džihadas buvo ką tik įtrauktas į pasaulio žodyną, o drąsūs modžahedai (dar) nebuvo su juo siejami. Kaip aš supratau, pagrindinis jų tikslas buvo išvyti iš šalies dar vieną užsienio priešą, o ne primesti šarijos teisę savo žmonėms. Žmonės, su kuriais turėjau reikalų prieš neįvykusią kelionę į Afganistaną, neturėjo jokių religinių įsitikinimų – jie buvo intelektualai, tiesiog norėję išvyti sovietus.
Afganistano problema pirmiausia yra šalies ypatumas – jokiam užpuolikui iš užsienio niekada nepavyko perimti jos kontrolės, tad kodėl turėjo pavykti amerikiečiams ir jų sąjungininkams iš Vakarų?
Antra, yra Vakarų arogancijos problema, kad mes neva galime „importuoti“ demokratiją jėga ir kad visi ją pasitiks išskėstomis rankomis, kaip kad pasitiko vokiečiai po Antrojo pasaulinio karo (nors čia iš tikrųjų kur kas sudėtingesnė istorija) .
Ir trečia, turime pripažinti, kad Vakarai neturi išties ilgalaikės politikos ir nesupranta, kad jei jau ryžaisi „pertvarkyti“ šalį, tai įžengi į ją ne dvidešimčiai metų, o neribotam laikui. Praėjus dvidešimčiai metų po Antrojo pasaulinio karo, 1965 m., Vokietijoje vis dar knibždėte knibždėjo užsienio karių, o Vakarų sąjungininkų įtaka, palaikant situaciją tokią, kokia ji turėtų būti, vis dar buvo labai reikšminga. 1965 m. Vokietijoje buvo 300 tūkst. amerikiečių karių!
Žinoma, buvo Sovietų Sąjungos grėsmė, tačiau Afganistane situacija buvo labai panaši, jei ne blogesnė – egzistavo ir tebeegzistuoja radikalaus islamo grėsmė, su kuria reikia nuolat kovoti, nes jei neįveiksime jos ten, ji atsidurs prie mūsų durų slenksčio klestinčiuose Vakaruose.
Dabar gi esame visiško trumpalaikio Vakarų mąstymo apie šalies kūrimą ir demokratijos importą žlugimo liudininkai. Ateinančiais mėnesiais ir metais matysime daug dar blogesnių dalykų – visi tie žmonės, kuriems suteikėme viltį ir pažadėjome ateitį, buvo nuvilti ir jau niekada mumis nebetikės.
Be to, kitos šalys, kurios gal ir norėjo mumis pasitikėti, dabar žino, kuo tai gali baigtis. Tad kaip tai koreliuoja su gražiais žodžiais Sakartvelui ir Ukrainai? Ir nepaisant NATO pasižadėjimų, ar Baltijos šalys tikrai gali pasikliauti įsipareigojimu, kad bet koks išpuolis prieš jas yra išpuolis prieš visą aljansą ir demokratiją kaip tokią?
1985 m. Paryžiuje dalyvavau Vietnamo karui skirtoje konferencijoje, surengtoje praėjus dešimčiai metų po karo pabaigos. Konferencijoje dalyvavo aukšto lygio atstovai iš Šiaurės ir Pietų Vietnamo, tačiau pagrindinis svečias neabejotinai buvo Henry Kissingeris – prieštaringai vertinamas JAV valstybės sekretorius, ėjęs šias pareigas lemtingais 1973–1977 metais, kai buvo nulemtas Vietnamo likimas.
Įsiutęs Pietų Vietnamo atstovas labai emocionalios sesijos metu jam išrėžė, kad jis juos išdavė – be abejo, buvęs valstybės sekretorius galėjo to tikėtis, sutikdamas dalyvauti tokioje konferencijoje. Prieštaringai ar neprieštaringai vertinamas H. Kissingeris bent jau buvo pakankamai drąsus, kad susitiktų su jais akis į akį ir ne mažiau emocionaliai paaiškintų auditorijai, jog tuo metu neturėjo kito pasirinkimo.
Po dešimties metų galbūt bus surengta panaši konferencija, į kurią susirinksime aptarti, kaip netikėtai staiga buvo prarastas Afganistanas ir kaip beprasmiškai buvo iššvaistyti milijardai dolerių ir tūkstančių karių, žuvusių už laisvą Afganistaną, gyvybės. Tačiau abejoju, ar tuomet atsiras toks drąsus žmogus kaip H. Kissingeris, kuris išdrįs stoti akis į akį su įpykusiais afganistaniečiais, įsitikinusiais, kad juos išdavėme, ir amžiams praradusiais tikėjimą mumis.
Robertas van Vorenas yra VDU Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro vadovas.
Šiame straipsnyje pateikiama autoriaus nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su LRT nuomone.
Šaltinis: LRT.LT
Komentarai