Kai pagalvojame apie fotomenininką Nacionalinės premijos laureatą Aleksandrą Macijauską, tikriausiai ne vienas prisimename kaimo turgaviečių scenas, iš rupios, grubios kasdienybės išaugančias milžiniškas žmonių ir gyvulių figūras, šaltu metalu pervertus veterinarijos klinikų vaizdus, sovietines eitynes. Arba – fotoanekdotus, šelmiškus aktus (ir autoaktus), kartais grėsmingai balansuojančius ties padorumo riba.
Tai nėmaž nestebina, mat A. Macijauskas (g. 1938) savaip supranta, kas skirta Menininkui: jis privalo ne glostyti, glaistyti ir retušuoti tikrovę, kurti „grožę“, o kelti skaudžius klausimus, šokiruoti, sprogdinti konvencijas. Ir ne dėl efekto, o atverdamas kitokio požiūrio galimybę, įmanomybę. Nuo rugpjūčio 21 dienos A. Macijausko nuotraukas galima pamatyti specialiai jo kadrams sukurtame portalo LRT.lt puslapyje.
„Jei man aiškina, kad žmogaus portretą reikia daryti tik taip, aš tyčia nesutiksiu ir būtinai įrodysiu, kad gali būti priešingai“, – LRT.lt teigia A. Macijauskas.
Savo personažus jis stebi tarsi iš padilbų, plačiu žvilgsniu. Šiam tikslui, žinoma, pasitelkia plačiaformatį objektyvą. Tačiau technikos vėjų ir naujovių nesivaiko. Pirmąjį „Nikon“ įsigijęs bene trisdešimtais kūrybos metais, iki tol visiškai pakakę „Zenit“. „Gerą fotografiją daro ne objektyvas, o fotografo galva“, – įsitikinęs menininkas.
„Plačiakampiškos deformacijos, žemas rakursas <…> formuoja ypatingą distanciją su fotografuojama situacija, provokuoja ne tik psichologinį, socialinį, bet ir ontologinį jos suvokimą. Macijauskiškos kompozicijos mįslė pasireiškia ir tuo, kad padeda pergrupuoti žmonių, daiktų ir gyvulių pasaulius, ištraukdama pastaruosius iš skendėjimo žmonių reikšmingumo šešėlyje“, – „Literatūroje ir mene“ rašė Laima Skeivienė.
A. Macijauskas yra vienas reikšmingiausių Lietuvos humanistinės fotografijos mokyklos autorių, Lietuvos fotomeno draugijos (nuo 1989 metų – Lietuvos fotomenininkų sąjunga) įkūrėjų. Kaip ir Antano Sutkaus, Algimanto Kunčiaus ar Romualdo Rakausko, jo kelias buvo nepanašus į kitų.
Aleksandras vėlavo. Galbūt dėl šios priežasties dabar yra kiek mažiau garsus nei minėti kolegos. Savamokslis, jokios aukštosios nebaigęs talentas fotografuoti pradėjo kone dešimtmečiu vėliau.
Nors ėjo aukštas pareigas Fotomeno draugijoje (1973–1974 m.), paskui vadovavo jos skyriui Kaune (nuo 1978 m.), pirmą kūrybos knygą išleido tik nepriklausomybės metais. Nes dėl būdo savybių ir šeimos aplinkybių sovietinei santvarkai buvo neparankus. A. Macijausko tėvas tarnavo vermachte, karui einant į pabaigą tie patys vokiečiai jį sušaudė Kurše. Aleksandro mamą sovietai ištrėmė į Sibirą, kurį laiką jį ir brolį augino seneliai.
1962 metais A. Macijauskas baigė vidurinę mokyklą, savarankiškai studijavo Vakarų filosofiją, 12 metų nuo 1967-ųjų dirbo laikraštyje „Vakarinės naujienos“. 1969 metais tarptautinėje parodoje „Photo Forum“ Čekoslovakijoje pelnė didįjį prizą – „Aukso rožę“. 1984 metais Niujorke autorius buvo įtrauktas į prestižinį leidinį „Pasaulio fotografijos istorija“.
Parodose A. Macijauskas dalyvauja nuo 1965 metų. Jo darbai eksponuoti šalia tokių menininkų kaip Werneris Bischofas, Billas Brandtas, Henri Cartier-Bressonas, Andre Kerteszas, Paulis Strandas ir Edwardas Westonas.
Tarp svarbiausių fotomenininko darbų – minėtini ciklai „Demonstracijos“, „Lietuvos kaimo turguose“, „Veterinarijos klinikose“, „Atmintis“, „Išeinantys medžiai“, „Kaunas pro autobuso langus“. A. Macijauskas puikiai valdo plunksną. Autorinėse knygose, kurių Lietuvoje ir kitose šalyse yra išleidęs devynias, nuotraukas visada palydi grakščiais, žaismingais tekstais.
Būtina paminėti, kad į Lietuvos meno istoriją A. Macijauskas įeis ir kaip pirmosios vyriškų aktų parodos rengėjas. Sovietmečiu toks žingsnis galėjo baigtis labai liūdnai…
Daug dar galima pasakyti apie A. Macijauską, tačiau tegul kalba pats menininkas. Štai jo moto: „Įnoringoji, išdidi intrigantė dama Fotografija, aš Tau nesilenkiu, nebučiuoju Tavo sterilių rankų, bet kol man švies Tavo šviesa – aš pasakosiu apie gyvenimą.“ O prieš tave, LRT.lt skaitytojau, – fotografijos klasiko darbai.
Šaltinis: LRT.LT
Komentarai