Valdant šiogūnams Japonijoje tarp aukštuomenės damų paplito mada šviesinti veidus – tai buvo laikoma grožio etalonu. Į balinamąsias priemones buvo dedamas švinas, apie kurio kenksmingą poveikį tuomet nežinota arba nekreipta dėmesio, nes būti gražiai atrodė svarbiau. Jis laikui bėgant pažeisdavo smegenis, be to, būta daug kūdikių apsigimimų. Ilgainiui smuko elito intelektinis lygis, kas galbūt įtakojo ir šiogūnų valdymo pabaigą.
Kaip parodė neseniai įvykęs Karklės festivalis, kiek kitokie baltieji milteliai sparčiai plinta jaunimo tarpe. Valdantieji juos žūtbūt stengiasi legalizuoti, nepaisydami specialistų perspėjimų ir visuomenės protestų. Galbūt šią skubą lemia ne tik jų slaptųjų sponsorių tiesioginiai verslo interesai, bet ir noras juos vartoti nebesislapstant ir nieko nebesibaiminant? Nes gali būti, kad kai kurių politikų įjunkimas į šį reikalą yra tapęs šantažo įrankiu, leidžiančiu tam tikroms užkulisinėms jėgoms jais lengvai manipuliuoti. Be to, tokie įtarimai ar gandai vis dar kenkia jų reputacijai.
Baltųjų miltelių vartojimas leistų paaiškinti kai kuriuos neįtikėtinus valdančiųjų sprendimus, įstatymdavystės iniciatyvas ar dažnus viešus nusišnekėjimus.
Kaip ir tiesiog akyse smunkantį mūsų politikos bei šou biznio atstovų bendrosios kultūros lygį, kurį sparčiai keičia oficialiai legalizuotas ir medijų palankiai vertinamas chamizmas, cinizmas, vulgarumas, primityvus darkymasis, papročių ir kalbos seksualizacija, Overtono langas visokio plauko iškrypimams, jau nekalbant apie elementarios žmogiškosios empatijos (ar bent jos imitacijos) trūkumą. Pasiskelbę elitu spėriai degraduoja moraliai ir intelektualiai, bet tai pateikiama kaip kaži kokia pažanga ir vertybė. Galėtų prisiminti, kuo tai baigėsi japonams.
