Aliaksandrui Lukašenkai ėmus naudoti autokratų ir diktatorių jau ne kartą išbandytus metodus, krizė Lietuvos pasienyje tapo ES solidarumo ir bendros migracijos politikos lakmuso popierėliu, rašo Tartu universiteto docentas Stefano Braghiroli.
Lietuva šiuo metu susiduria su sudėtingiausia migracijos krize nuo šalies nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais. Kai per visus 2020 metus į Lietuvą atvyko vos apie 80 migrantų, per du pastaruosius mėnesius šalies sieną kirto net 4 tūkst. prieglobsčio prašytojų.
Nors krizė kilo kaip Minsko reakcija į laipsnišką tarptautinę izoliaciją, prasidėjusią dėl priverstinio „Ryanair“ reiso 4978 nutupdymo bei augančio autokratizmo šalyje, ją sukėlusios migracijos bangos ir jų panaudojimas prieš kaimyninę valstybę buvo dirbtinai suplanuoti kaip tyčinis priešiškas veiksmas.
ES ir jos kaimynystės kontekste pirmą kartą matome režimą, kuris ne tik naudoja migraciją kaip geopolitinio spaudimo įrankį, bet – daugelio stebėtojų teigimu – sąmoningai organizuoja ją, siekdamas konkretaus tikslo – destabilizuoti kaimyninę šalį.
Dėl šios valstybiniu lygiu vykdomos žmonių kontrabandos, kuri, kaip neseniai sužinojome, sujungė Iraką ir kitus migracijos židinius su Minsku, o iš ten – su ES pasieniu, Lietuva atsidūrė visiškai netikėtos migracijos krizės epicentre.
Per vieną naktį Lietuva pakliuvo į sudėtingą situaciją, kurią jau išgyveno graikai, italai, ispanai ir vengrai. Nenoriai solidarumą su šiomis valstybėmis demonstravusiai Lietuvai pačiai prireikė solidarumo.
Po to, kai metų metus buvo kalbama apie migraciją, taip ir nesulaukiant migrantų, pabėgėliai staiga ėmė plūsti būriais. Šoko bangos nusirito toli už Lietuvos ribų, per Baltijos šalis ir Lenkiją ir, kaip liudija ką tik Latvijoje paskelbta nepaprastoji padėtis, iki šiol nėra kontroliuojamos.
Kai kurie stebėtojai šalies viduje ir užsienyje dabar prisimena Baltijos šalių ir konkrečiai Lietuvos nerimą dėl ES siūlytos migrantų kvotų sistemos ir kalba apie savotišką karmos efektą, tačiau ši krizė mums leidžia įsisąmoninti vieną svarbų dalyką – taip gali atsitikti bet kam.
Net jei esate toli nuo migracijos kelių, migrantai gali bet kada imti masiškai pas jus vykti (arba būti atvežti), valstybės organizuojamais maršrutais, pasinaudojant beviltiška žmonių padėtimi.
Tačiau ar galima šį „Baltijos maršrutą“ lyginti su Balkanų ir Viduržemio jūros migracijos krizėmis, kurias ES patyrė per pastarąjį dešimtmetį?
Nelabai, kalbant apie skaičius, žmogiškąjį komponentą ir provokuojančius veiksnius, ir pakankamai sėkmingai, kalbant apie pagrindines autokratų ir diktatorių strategijas ir jų funkcinį panaudojimą.
Visi gerai prisimename, kaip prasidėjus Balkanų migracijos krizei, Recepas Tayyipas Erdoganas grasino Europai ir perspėjo tikėtis milijonų migrantų po to, kai Turkija atvers sienas, ir kaip Briuselis nuolaidžiavo Ankarai.
R. T. Erdogano šantažas virto liūdnai pagarsėjusiu ES ir Turkijos susitarimu, daugiau nei 6 mlrd. eurų vertės paketu ir – svarbiausia – užsitikrinimu, kad Briuselyje bus pro pirštus žiūrima į vis labiau silpstančią demokratiją Turkijoje.
A. Lukašenkos žodžiai, kad „anksčiau mes čia būriais gaudydavome migrantus, bet dabar galite apie tai pamiršti, nes juos gaudysite patys“, beveik idealiai atkartoja Muammaro al-Gaddafio 2010 m. grasinimus Italijai ir visai ES. Netrukus po to Libija gavo labai dosnią ekonominę paramą iš Romos ir Briuselio, kad užtikrintų, jog migrantai nepasieks Pietų Europos pakrantės.
Kitaip tariant, nusikalstamas režimas buvo subsidijuojamas, kad pasirūpintų kitų „nešvariais darbeliais“. M. al-Gaddafio režimo žlugimas, su kuriuo baigėsi ir griežtas migracijos iš Užsachario Afrikos ribojimas, buvo vienas iš veiksnių, sukėlusių naują migracijos bangą Viduržemio jūroje.
Migracijos pavertimas ginklu nėra naujas reiškinys – prisiminkime, kaip 1980 m. Fidelis Castro politiniais tikslais išnaudojo masinę pabėgėlių iš Kubos migraciją į JAV per Marielio uostą. Daugelis prieglobsčio prašytojų, pasiekusių Floridos krantus, buvo ką tik paleisti iš Kubos kalėjimų ir psichiatrijos ligoninių.
A. Lukašenka neišrado nieko naujo. Panašu, kad jis tiesiog pasimokė iš savo kolegų autokratų.
Tačiau yra vienas dalykas, kuriuo Baltarusija skiriasi nuo Turkijos, Libijos ir net Kubos ir kuris atskleidžia tiesioginį režimo dalyvavimą šiame procese – A. Lukašenkos karalystėje nėra didelės pabėgėlių santalkos (pavyzdžiui, Ankara yra priglaudusi apie keturis milijonus pabėgėlių) ir jos nekerta jokie reikšmingi migracijos keliai.
Įvairūs nepriklausomi tyrimai parodė, kad Baltarusijos režimas sistemingai organizavo beveik 5 tūkst. migrantų iš Irako ir Artimųjų Rytų atvykimą oro transportu iki ES sienų, turėdamas aiškų tikslą destabilizuoti kaimyninę šalį ir ES pastangas remti Baltarusijos žmonių laisvės ir demokratijos siekius.
A. Lukašenkai ir jo ant plauko pakibusiam parijų režimui tai atrodo visiškai priimtina priemonė. Jei M. al-Gaddafio Libijai ir R. T. Erdogano Turkijai (kandidatei į ES) pavyko triukas su šantažu, kodėl jis negalėtų pavykti Baltarusijos režimui?
Nors krizė kažkiek išsiplėtė į regioną, prie Lietuvos ir ES išorės sienos ji slopsta dėl tiesioginio Briuselio spaudimo ir humanitarinės pagalbos sąlygų Irako Vyriausybei peržiūrėjimo – užsakomieji skrydžiai iš Irako į Minską sustabdyti, o Lietuvos siena atrodo saugesnė ir mažiau pralaidi dėl didžiulės ES, jos valstybių narių ir Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūros „Frontex“ paramos materialiniais ir žmogiškaisiais ištekliais. ES taip pat įsipareigojo palaikyti tvoros palei Lietuvos išorės sieną statybas, remia pabėgėlių stovyklų steigimą, siekiant patenkinti pagrindinius prieglobsčio prašytojų poreikius.
Apskritai tvirtas Briuselio atsakas ir veiksmai, remiant Lietuvos valdžios institucijas, bei akivaizdus ES valstybių narių solidarumas yra pagrindinės priežastys, kodėl nešvarūs A. Lukašenkos triukai kol kas nepasiteisino.
„Viena aišku – jūsų rūpesčiai ir jūsų problemos Lietuvoje yra Europos problemos. Norėjau jus patikinti, kad šiuo sunkiu metu mes tikrai stovime šalia“, – sakė Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen. Šį kartą žodžius lydėjo darbai.
Be apčiuopiamo solidarumo tiek materialinių, tiek žmogiškųjų išteklių atžvilgiu, įtakos turėjo ir Briuselio diplomatinė laikysena, nes nebuvo kalbų apie sankcijų A. Lukašenkos režimui švelninimą, o ir reakciją į lėktuvo užgrobimą, siekiant sulaikyti Ramaną Pratasevičių, buvo griežta ir savalaikė.
Tuo pat metu kartais ne visai tobulai dirbančiai ES diplomatijai pavyko pakeisti režimui nuolaidžiaujančios Irako valdžios elgesį.
Verta paminėti ir nuoseklesnę bei ne tokią chaotišką Briuselio migracijos politiką, palyginti su 2015 metais. Vizito į Lietuvą metu už vidaus reikalus atsakinga komisarė Ylva Johansson pabrėžė Lietuvos teisę ir ES įsipareigojimą „ginti Europos išorės sieną […] ir užtikrinti Europos vidaus saugumą“, taip pritardama Lietuvos Vyriausybės priemonėms, kuriomis siekiama sulaikyti ir atstumti migrantus atgal į Baltarusiją, ir atskleisdama aiškius požiūrio ir pozicijos pokyčius Komisijos retorikoje.
Balkanų ir Viduržemio jūros krizių metu įgyta patirtis žengia koja kojon su visos ES išorės sienų apsaugos apibrėžimu, kurio pirmasis uždavinys yra konsoliduoti „Frontex“ kaip pagrindinį ES sienų apsaugos korpusą.
Nuo tada, kai buvo sukurta Šengeno erdvė ir panaikintos vidinės ES sienos, kolektyvinė Europos išorės sienos apsauga, nepaisant bendros vizų ir prieglobsčio politikos, buvo trūkstama dėlionės detalė. Dabar šis klausimas aktualus visoms valstybėms narėms – nuo rytų iki vakarų, nuo šiaurės iki pietų.
Pirmą kartą matėme koordinuotas ir skubias pastangas palaikyti su migracijos ir prekybos žmonėmis iššūkiu susiduriančią valstybę narę, nesiremiant atskirų šalių savanorišku indėliu, bet veiksmingai koordinuojant ES viršnacionalines institucijas.
Dabartinė ES sutarčių struktūra, nepaisant to, kad šiuo atžvilgiu vis dar yra nepakankama, suteikia reikiamą teisinę bazę bendram Europos atsakui, kuris gali būti grįstas solidarumo sąlyga teroristinio išpuolio ar stichinės ar žmogaus sukeltos nelaimės atveju (SESV 222 straipsnis).
Jei krizė tęsis ir gilės, galime sulaukti oficialaus Lietuvos valdžios institucijų raginimo aktyvuoti šias nuostatas.
Perfrazuojant Winstono Churchillio žodžius, tai akivaizdžiai nėra proceso pabaiga. Tai net ne pabaigos pradžia. Bet tai, ko gero, yra pradžios pabaiga. Kaip savo 2017 m. metinėje kalboje įspėjo Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude`as Junckeris, „privalome baigti statyti Europos namus dabar, kol šviečia saulė […]. Nes kai horizonte vėl pasirodys debesys – o jie vieną dieną tikrai pasirodys – bus per vėlu“.
Kalbant apie migracijos srautų valdymą ir ES išorės sienų apsaugą, ta diena jau atėjo ir nėra laiko laukti kitos krizės. Europos sostinės yra atsidūrusios kryžkelėje ir neturi kito pasirinkimo, kaip tik kartu įveikti šį precedento neturintį iššūkį ir užbaigti Europos namus.
Nepamirškime, kad solidarumas yra cementas, neleidžiantis namui sugriūti. Solidarumas yra vienas iš svarbiausių Europos integracijos principų, jei ne pagrindinis.
Jei solidarumas nebūtų buvęs institucionalizuotas, Europos projektas nebūtų įgyvendintas. Nors pernelyg dažnai solidarumas buvo reiškimas vien žodžiais, o ne darbais, labiau deklaruojamas nei siekiamas. Jo neigimas, taip pat ir kalbant apie bendrų ES sienų apsaugą bei migracijos srautų valdymą, reikštų paties Europos projekto pobūdžio, kuris daugiausia susijęs su dalijimusi „džiaugsme ir varge“, neigimą.
Stefano Braghiroli yra Tartu universiteto Johano Skytte`s politinių studijų instituto Europos studijų docentas.
Šiame straipsnyje pateikiama autoriaus nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su LRT nuomone.
Šaltinis: LRT.LT
Komentarai