Sent Vinsento (JAV) senelių namuose taikoma unikali Kartų Bendravimo programa. Joje senjorai ir vaikų globos namų auklėtiniai išgyvena visas gyvenimo spalvas, o darbuotojai sako tiesiog atsitraukiantys ir leidžiantys įvykti magijai.
Mažas berniukas su ryškiai mėlynais marškinėliais suspaudžia saldainių maišelį ir klausia: „Ar galite man atidaryti?“ Jis kreipiasi į pagyvenusį vyrą, sėdintį iš dešinės. „Tai žinoma, prašom“, – sako 92 metų Deividas, ir jo rankos lėtai praplėšia pakuotę. Pasivaišinęs berniukas pasiūlo saldainių ir kitiems. „Aš jau kurį laiką dirbu su juo“ , – sako Deividas. „Jis protingas“.
Sent Vinsento senelių namuose (JAV) grupė senjorų ir vaikai kartu lanksto dėžutes pietums, kurios bus pristatytos benamiams. Tai vienas iš daugelio projektų, suartinančių pagyvenusius ir dar mažus žmones Kartų Bendravimo programoje – vaikų namus senelių namuose. Penkias dienas per savaitę vaikai nuo 6 savaičių iki 5 metų bendrauja su Sent Vinsento gyventojais, kurių amžiaus vidurkis yra 92 metai. Veikla svyruoja nuo muzikinės valandos iki pasakų skaitymo bei dailės užsiėmimų.
Šarlen, Sent Vinsento administratorė, sako, kad programa buvo sukurta prieš 23 metus kaip būdas toliau plėtoti Senelių namus pajungiant bendruomenę ir kurti paskutinius gyvenimo metus prasmingai ir įtraukiančiai. „Mes norėjome, kad tai būtų vieta, kur žmonės ateina gyventi, o ne mirti“, – sakė Šarlen. „Tai nėra raketų mokslas“, – pridūrė ji. „Tai apie normalumą“. Šarlen buvo komandos, 1991 m. nusprendusios atidaryti programą, dalis. „Gyvenimas yra gražus tiek pradžioje, tiek pabaigoje“, – sako Šarlen. Bendravimas su vaikais ne tik atgaivina daugelį gyventojų ir leidžia jiems patekti į „normalesnę“ ir įvairesnę sferą, bet ir padeda vaikams supažindinti su teigiama ir neigiama senėjimo realija. „Normalu, kad kažkas naudojasi neįgaliųjų vežimėliu, tai gyvenimo dalis“, – sakė Šarlen. „Šie vaikai mato tai kiekvieną dieną ir to nebijo“.
Dona, nacionalinės grupės, pasisakančios už programos plėtrą, direktorė, sako, kad Kartų Bendravimo programos idėja davė didžiulę naudą. Senjorai, dalyvaujantys programose, paprastai būna optimistiškesni, turi geresnius ir platesnius socialinius santykius, geriau rūpinasi savimi. Vaikams vyresnio amžiaus žmogaus dėmesys padeda tobulinti socialinius įgūdžius ir mažina senėjimo baimę. Ji sako, kad programa populiarėja, nes žmonės ieško patrauklių priežiūros įstaigų senstantiems tėvams. „Žmonės pradeda suprasti“, – sakė Dona. „Turime situaciją ir galime į tai žiūrėti kaip į problemą arba kaip į turtą … bet kokio amžiaus žmonės turi ką duoti“.
Šiuo metu programos laukiančiųjų eilė yra dveji su puse metų. Auklėtoja Marie kartų bendravimo programą derina su ikimokykline programa. Ji sako dažnai girdinti iš tėvų gerus atsiliepimus dėl vaikų gebėjimo maloniai bendrauti su pagyvenusiais ir neįgaliais žmonėmis už klasės ribų. „Šie vaikai yra gana maži, todėl nebūtinai viską supranta“, – sako Marie. „Bet jau atsiranda sąmoningumas“.
Hirami, 13 metų dirbanti dienos priežiūros namuose, apibūdina šį poveikį kaip vaikų „emocinio sąmoningumo“ pradžia. „Nuo tada, kai esi kūdikis, iki pat mirties, tu esi asmuo, kuris nori būti pripažintas ir gerbiamas“, – sakė Hirami. Ji sako, kad vaikai tai pradeda suprasti kasdien bendraudami su keliomis amžiaus grupėmis – nuo įstaigos gyventojų, suaugusiųjų savanorių, mokytojų ir paauglių, norinčių vadovauti savitarnos parduotuvei. „Mes čia turime visą gyvenimo spektrą“, – sako ji.
Šarlen sūnus Rajanas buvo vienas pirmųjų vaikų, įrašytų į dienos globą. Dabar 23-ejų jis dėkingas programai už „poreikį padėti žmonėms“. Rajanas neseniai baigė Vašingtono valstijos universitetą ir mokosi tapti gaisrininku. „Dabar žvelgdamas atgal, manau, kad tai padarė didelę įtaką mano gyvenimui“, – sakė Rajanas. „Tai leido geriau suvokti savo aplinką ir pagyvenusius žmones“.
Senjorų veiklos organizatorė Eilen sako, kad tai nepanašu į jokią kitą priežiūros aplinką, kurioje ji kada nors dirbo. „Koridoriuje pasigirsta džiaugsmingas, siautulingas triukšmas, kurio jūs tiesiog nesiejate su senelių namais“. Ji sako, kad bendraujant su vaikais senjorų „akys užsidega“. „Jūs tiesiog atsitraukiate ir leidžiate šiai magijai įvykti“, – sakė Eilen .
Viktoras vienas iš daugelio, kuris pats augina du 5 ir 2 metų vaikus. Jo vaikai taip pat dalyvauja Sent Vinsento senelių namų Kartų Bendravimo programoje. Jis mano, kad programos filosofija, kurioje yra ir kitų lavinimo elementų, padarė didžiulę įtaką jų vaikų pasaulio matymui – nuo galimybės išspręsti problemas iki gebėjimo paaiškinti savo jausmus. Neseniai Viktoras su šeima persikėlė į kitą valstijos dalį. Bet jis ir toliau veža savo atžalas į užsiėmimus Sent Vinsento senelių namuose. „Manau verta, – sako jis. – aplink neradau nieko geresnio“.
Autorius: Paulius Zaviša
Komentarai