Dalinkitės
Rusijos
agresija
prieš
Ukrainą,
kuriai
netrukus
18
mėnesių
sukaktis,
netiesiogiai,
bet
stipriai
susijusi
su
prieš
15
metų
vykusiu
Rusijos
ir
Sakartvelo
(Gruzijos)
karu.
Pirmąją
2008
m.
rugpjūčio
savaitę
gruzinų
kaimai
Pietų
Osetijoje,
separatistiniame
anklave,
kurį
Rusija
kontroliuoja
nuo
1992
m.,
buvo
apšaudyti
smarkia
artilerijos
ugnimi;
rugpjūčio
14
d.
Rusijos
tankai
pasiekė
Tbilisio
apylinkes,
o
po
savaitės
atsitraukė
į
Cchinvalį.
Dėl
paliaubų
derėjosi
Prancūzijos
prezidentas
Nicolas
Sarkozy,
kuris
nuskubėjo
į
Maskvą
įtikinti
Rusijos
prezidentą
Dmitrijų
Medvedevą
atšaukti
invaziją;
būtent
Jungtinių
Valstijų
valstybės
sekretorė
Condoleezza
Rice
įtikino
tuometinį
prezidentą
Michailą
Saakašvilį
pasirašyti
susitarimą,
kuris
paskatino
Kremlių
pripažinti
Abchaziją
ir
Pietų
Osetiją
“nepriklausomomis
valstybėmis”
(“Rossijskaja
gazeta”;
“Svoboda”,
rugpjūčio
8
d.).
Apmąstymai
apie
šį
karą
tiek
pagrindinėje
Rusijos
žiniasklaidoje,
tiek
necenzūruojamose
platformose
sutampa.
Tai
vertinama
kaip
faktas,
kad
greita
Rusijos
pergalė
ir
Vakarų
pasirengimas
ją
pripažinti
paskatino
Maskvą
remtis
karine
galia
kaip
universalia
politikos
priemone
bei
taip
nubrėžė
kelią
į
karą
su
Ukraina
(“Izvestija”,
“Meduza”,
rugpjūčio
8
d.).
Iškart
po
karo
Sakartvele
(
Gruzijoje)
Rusijoje
buvo
pradėtos
drastiškos
karinės
reformos,
kuriomis
siekta
paversti
kariuomenę
kovai
pasirengusiomis
pajėgomis,
galinčiomis
dalyvauti
dinamiškose
daugiaveiksmėse
operacijose
šiuolaikiniuose
karuose.
Skubus
specialiųjų
pajėgų
ir
oro
desanto
karių
dislokavimas
Kryme
2014
m.
vasario
mėn.
buvo
suvokiamas
kaip
teigiamas
šios
modernizacijos
sėkmės
įrodymas
(“Nezavisimoe
voennoe
obozrenie”,
liepos
20
d.).
Tačiau
Rusijos
įsiveržimas
į
Ukrainą
atskleidė
atotrūkį
tarp
Kremliaus
politinių
ambicijų
ir
realių
jos
karinės
mašinos,
pritaikytos
greitiems
puolamiesiems
manevrams,
bet
nepajėgios
palaikyti
užsitęsusių
mūšių,
pajėgumų.
Žygis
į
Kijevą
2022
m.
vasarį
virto
baisia
karine
katastrofa,
o
Juodosios
jūros
laivynas,
2008
m.
rugpjūtį
beveik
tobulai
atlikęs
desantą
Sakartvele,
šiuo
metu
stengiasi
apsiginti
nuo
Ukrainos
karinio
jūrų
laivyno
bepiločių
lėktuvų
smūgių
(“Nezavisimaja
gazeta”,
rugpjūčio
6
d.).
Intensyviame
,ilgame
kare,
kurio,
nepaisant
priešingų
teiginių,
Rusijos
generalinis
štabas
niekada
neplanavo,
iškyla
klausimas
dėl
rezervų
kiekio
ir
kokybės.
Šis
klausimas
po
karo
su
Sakartvelu
(Gruzija)
buvo
atmestas
kaip
nereikšmingas,
ir
[manyta,
kad]
būtina
nauja
“ribota”
mobilizacija,
idant
būtų
išlaikytas
gynybinių
linijų
laikymo
ir
taktinių
puolamųjų
operacijų
vykdymo
modelis,
pavyzdžiui,
Kupiansko
kryptimi
(“Izvestija”,
“Novaja
gazeta”,
rugpjūčio
11
d.).
Vis
dėlto
Rusijos
vyriausioji
vadovybė
ir
toliau
nesiryžta
skelbti
šios
mobilizacijos,
įtardama,
kad
visuomenė
gali
pernelyg
sunerimti
dėl
rugsėjo
10
d.
įvyksiančių
griežtai
kontroliuojamų
rinkimų
(Republic.ru,
rugpjūčio
10
d.).
Ukrainos
tolimųjų
bepiločių
lėktuvų
smūgiai
galbūt
materialiai
nereikšmingi,
tačiau
jie
dar
labiau
didina
šį
nerimą
–
tiek,
kad
kiekvienas
sprogimas,
pavyzdžiui,
Maskvos
srities
Sergijev
Posado
optinės
mechanikos
gamykloje,
spėjama,
jog
tai
priešo
ataka
(Svoboda,
rugpjūčio
10
d.).
2008
m.
rugpjūčio
mėn.
aršaus
patriotizmo
(noro
kariauti)
banga
kilo
dėl
optimistinių
Rusijos
visuomenės
lūkesčių,
susijusių
su
technologinių
naujovių
diegimu.
Tačiau
dabar
žiaurios
represijos
prieš
antikarinius
aktyvistus
vyksta
plačiai
technologiškai
demodernizuojantis,
ko
pavyzdys
–
“Yandex”,
vienos
sėkmingiausių
Rusijos
aukštųjų
technologijų
bendrovių,
perėmimas
ir
pažeminimas,
labai
papiktinęs
jos
įkūrėją
Arkadijų
Vološą
(RBC,
rugpjūčio
10
d.).
Daugelį
Rusijos
elito
grupių
trikdo
konfrontacija
su
Vakarais
ir
erzina
asmeninės
sankcijos.
Nepaisant
to,
Kremlius
tvirtai
nusiteikęs
eskaluoti
šį
“civilizacinį”
konfliktą,
ieškodamas
kiekvieno
nesantaikos
ir
susiskaldymo
požymio,
kuris
buvo
toks
akivaizdus
2008
m.
rugpjūtį
(Forbes.ru,
rugpjūčio
11
d.).
2024
m.
JAV
prezidento
rinkimai
yra
pagrindinis
Vakarų
vienybės
erozijos
vilčių
židinys;
tačiau
artimiausi
skaičiavimai
sutelkti
į
Turkiją,
nes
prezidentas
Recepas
Tayyipas
Erdoganas
nori
priimti
Rusijos
prezidentą
Vladimirą
Putiną
ir
įtikinti
jį
grįžti
prie
staiga
atšaukto
“grūdų
susitarimo”
(Nezavisimaja
gazeta,
rugpjūčio
9
d.).
2008
m.
rugpjūtį
Erdoganas
taip
pat
laikėsi
atsargios
pozicijos,
pirmiausia
siekdamas
užtikrinti,
kad
naftotiekis
Baku-Tbilisis-Džeichanas
išliktų
nepažeistas
ir
kad
Batumis
būtų
uždraustas
Rusijos
intervencijai
(Novaja
gazeta,
rugpjūčio
7
d.).
Pagrindinis
Erdogano
tikslas
Kaukaze
buvo
nukreiptas
sąjungai
su
Azerbaidžanu
stiprinti.
Darb2020
m.
rudenį,
kai
Armėnija
pralaimėjo
Antrąjį
Karabacho
karą,
Rusijos
dominavimui
regione
buvo
suduotas
smūgis
(Kommersant,
rugpjūčio
11
d.).
Paaiškėjo
(dar
Kaukaze),
kad
paliaubos
yra
nepatikima
konfliktų
valdymo
priemonė,
todėl
Sakartvelas
(Gruzija)
jaučiasi
priversta
sumažinti
riziką.
Ji
sietina
su
“hibridine
taika”
su
Rusija,
kuri
palaiko
karines
grupuotes
Abchazijoje
ir
Pietų
Osetijoje
(“Svoboda”,
rugpjūčio
9
d.).
Šis
rizikos
vengimas
pasireiškia
ne
tik
susilaikymu
nuo
Rusijos
agresijos
prieš
Ukrainą
pasmerkimo,
bet
ir
pelnymusi
iš
karo,
išlaikant
atvirus
prekybos
kanalus
prekėms,
kurioms
taikomos
sankcijos
(Carnegie
Politika,
rugpjūčio
4
d.).
Rusijos
kruizinis
laivas
susidūrė
su
protestais
Batumyje;
tačiau
tuo
pat
metu
dešimtys
tūkstančių
rusų
plūsta
į
Tbilisį,
kad
išvengtų
mobilizacijos
arba
kaip
“turistai”
(žr.
EDM,
rugpjūčio
10
d.;
Kavkaz-uzel.eu,
rugpjūčio
11
d.).
Įvairūs
verslo
ryšiai
su
Rusija
neišvengiamai
susiję
su
korupcijos
eksportu,
kuris
iškreipia
Sakartvelo
(Gruzijos)
demokratines
institucijas
ir
kompromituoja
jos
oficialų
transatlantinės
integracijos
kursą
(Republic.ru,
rugpjūčio
12
d.).
Vietoej
to
puoselėjamas
suartėjimas
su
Kinija,
o
neseniai
įvykusį
savaitės
trukmės
Ministro
Pirmininko
Iraklio
Garibašvilio
vizitą
vainikavo
susitikimas
su
Prezidentu
Xi
Jinpingu
ir
strateginės
partnerystės
sutarties
pasirašymas
(Nezavisimaja
gazeta,
rugpjūčio
1
d.;
žr.
EDM,
rugpjūčio
10
d.).
Sakartvelo
(Gruzijos)
atvejis
parodo,
kokias
ilgalaikes
pasekmes
gali
turėti
Rusijos
polinkis
grubiai
naudoti
karinę
jėgą
siekiant
įtvirtinti
savo
dominavimą
kaimyninėse
valstybėse.
Tačiau
jis
taip
pat
įrodo,
kad
Maskvos
ambicijas
įmanoma
apriboti
ir
sumažinti.
Tbilisiui
nepavyko
pasipriešinti
Rusijos
agresijai,
tačiau
net
ir
pusėtinos
Vakarų
paramos
pakako,
kad
būtų
sustabdytas
V.
Putino
noras
pakeisti
režimą
šalyje
ir
Rusija
būtų
atgrasyta
nuo
kitų
šalies
provincijų
aneksijos.
Ukraina
yra
kur
kas
pajėgesnė
apsiginti
nuo
Rusijos
išpuolių,
o
Vakarai
rado
drąsos
suteikti
būtiną
materialinę
paramą
šioms
drąsioms
pastangoms.
Gali
atrodyti,
kad
karo
veiksmų
nutraukimo
iniciatyvos
yra
natūralus
atsakas
į
ilgo
karo
tragediją
ir
išlaidas,
be
to,
jos
atitinka
daugelio
pasaulio
pietų
veikėjų,
kuriuos
palietė
Europos
nelaimė,
interesus.
Sakartvelas
(Gruzija)
nuolat
primena
tarptautinei
bendruomenei,
kad
tokios
iniciatyvos
prilygsta
atlygiui
agresoriui,
o
Ukraina
ir
toliau
tvirtina,
kad
teisinga
taika
yra
ne
idealistinė
svajonė,
o
reali
perspektyva,
paremta
ryžtu
kovoti
su
Rusijos
imperializmu
ir
militarizmu
ir
jį
įveikti.
Pavelas
K.
Bajevas,
“Eurasia
Daily
Monitor”
