Balandžio 5-ąją Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje pirmą kartą Lietuvoje bus parodytas lenkų kompozitoriaus modernisto Karolio Szymanowskio (1882–1937) žymiausias sceninis veikalas – opera „Karalius Rodžeris“ (1918–1924). Ją Klaipėdoje atliks Gdansko Baltijos operos (Opera Bałtycka) teatro solistai, choras, baleto šokėjai ir simfoninis orkestras, diriguojamas šio teatro muzikos vadovo, jauno ukrainiečių dirigento Yaroslavo Shemeto.
Karoliui Szymanowskiui atrodė, kad kūryba teatrui – tai sritis, galinti užtikrinti nuolatines pajamas. Vis dėlto du sceniniai veikalai, kurių jis ėmėsi XX a. pirmąjį dešimtmetį, patyrė nesėkmę. Ir tik „Karalius Rodžeris“, – opera, kurta nesitikint pralobti, o labiau iš vidinio poreikio, – sulaukė sėkmės. Tiesa, platesnį pripažinimą ji pelnė tik po daugelio metų.
1911 metais 29-erių K. Szymanowskis pirmą kartą lankėsi Sicilijoje. Jis užaugo senosios Abiejų Tautų Respublikos paribyje, kur maišėsi lenkų, ukrainiečių, rusėnų, rusų ir žydų kultūrinės bei religinės tradicijos, todėl puikiai suprato sudėtingą, įvairiatautę viduramžių Sicilijos istoriją. XIII amžiuje čia sugyveno krikščioniškosios Bizantijos, arabų pasaulio ir Antikos kultūros, o normanų kilmės Sicilijos karalius Rodžeris II istorijoje žinomas kaip iškilus politikas, vertinęs mokslo ir meno vaidmenį. Tačiau ne tik istorija įkvėpė kompozitorių. Anuomet jis ryžosi tam, ką dabar pavadintume atsiskleidimu (angl. coming out) – priėmė ir viešai pripažino savo netipinį seksualumą.
„Sicilietiška drama“ vadinamos operos sumanymas brendo ilgai. Tik 1918 metais pokalbiuose su tolimu giminaičiu Jarosławu Iwaszkiewicziumi, vėliau tapusiu rašytoju, ėmė ryškėti eskizas, iš pradžių pavadintas „Piemeniu“. J. Iwaszkiewiczius sukūrė tekstą, kuris daugmaž atitiko pagaliau sukurtos operos pirmojo ir trečiojo veiksmų struktūrą. Tačiau galutinį pavidalą „Karaliaus Rodžerio“ libretui vėlesniais metais suteikė pats kompozitorius.
Pirmieji eskizai fortepijonui buvo parašyti 1920 metais, o klavyro instrumentuotė baigta po ketverių metų. Premjera Varšuvos Didžiajame operos teatre įvyko 1926 m. birželio 19 d. Joje Roksanos vaidmenį atliko kompozitoriaus sesuo, puiki dainininkė Stanisława Korwin-Szymanowska. Premjera buvo sėkminga, nors recenzentų pagyros – gana šykščios.
„Karalius Rodžeris“ nėra istorinės tematikos kūrinys, nors praeities realijos išsamiai išdėstytos libreto didaskalijose – autoriaus nuorodose operos statytojams. Nuo pat pirmojo pastatymo buvo pabrėžiama didžiulė muzikinė operos vertė, sykiu teigiama, kad jos forma nėra iki galo apibrėžta, svyruojanti tarp operos, muzikinės dramos ir oratorijos. Teigiama, kad operoje nesugebėta rasti tinkamo santykio tarp simbolizmo ir istorinio realizmo, krikščionybės ir pagonybės ir galiausiai perteikti universalias dilemas, su kuriomis žmogus susiduria beveik kiekvienoje epochoje. Esą operai, kurios personažai pirmiausia yra idėjų ir pažiūrų reiškėjai, nepavyko suteikti tinkamo sceninio pavidalo. Pirmieji operos statytojai daugiausia dėmesio skyrė bizantiškai „Karaliaus Rodžerio“ aplinkai atkurti, kas stiprino kūrinio monumentalumą.
Požiūris į „Karalių Rodžerį“ ėmė esmingiau keistis tik XX amžiaus pabaigoje, kai garsinti operą ėmėsi keli puikūs dirigentai. Charles’as Dutoit pristatė koncertinę „Karaliaus Rodžerio“ versiją Niujorke, Monrealyje, Paryžiuje ir Tokijuje, o Simonas Rattle’as įrašė šią operą EMI studijoje ir 1998 metais atliko Zalcburgo festivalyje.
Sėkminga „Karaliaus Rodžerio“ teatrinė karjera prasidėjo XXI amžiuje lenkų (ir ne tik) režisierių dėka. Krzysztofas Warlikowskis pristatė šios premjeras Paryžiaus Bastilijos operoje ir Madrido Karališkajame operos teatre. Mariuszas Trelińskis – Varšuvos ir Vroclavo nacionaliniuose operos teatruose, Edinburgo ir Stokholmo festivaliuose, o Michałas Znanieckis – Krokuvoje ir Bilbao. Britas Davidas Pountney režisavo „Karalių Rodžerį“ Brėgenco festivalyje ir Barselonos „Liceu“ operos teatre. Savąją „Karaliaus Rodžerio“ versiją Londono karališkojoje operoje pastatė Kasperas Holtenas. Per pastarąjį dešimtmetį spektaklis taip pat buvo rodomas Niurnberge, Melburne, Sidnėjuje, Berne, Frankfurte ir Čikagoje.
Interpretuodami K. Szymanowskio „Karalių Rodžerį“, šiuolaikiniai statytojai dažniausiai vaizduoja pagrindinį herojų kaip valdovą, išgyvenantį tikėjimo krizę, o paslaptingasis Piemuo tampa tarsi antruoju, Kitu Rodžerio „aš“. Atskleidžiama niūrioji Rodžerio pusė, tad spektaklis tampa pasakojimu apie jo vidinius išgyvenimus, jo dvejones, turinčias ir diskretiškai reiškiamą homoseksualumo potekstę, atspindinčią paties kompozitoriaus likimą. „Karalius Rodžeris“ taip pat kartais virsta šeimos drama, nes nusistovėjusią tvarką ir laimę sugriauna atvykęs Piemuo, kuris sužavi ir vyrą, ir žmoną. „Karaliuje Rodžeryje“ taip pat galima įžvelgti šiuolaikinės valdžios pasaulį – ne hierarchizuotą kaip viduramžiais, bet ir ne mažiau autoritarinį. Jame Piemuo tampa individo maišto simboliu. Dar daugiau netikėtų kontekstų Gdansko Baltijos operos pastatyme atrado režisierius Romualdas Wicza-Pokojskis.
Jacek Marczyński (Klaipėdos muzikinio teatro info.)
