Miškai – strateginis mūsų valstybės turtas – klimato stabilumo, visuomenės sveikatos, biologinės įvairovės ir net nacionalinio saugumo pagrindas. Sprendimai dėl strateginio valstybės turto turi būti grindžiami viešuoju interesu, mokslo žiniomis ir ilgalaike atsakomybe prieš visuomenę bei ateities kartas. Ši Vyriausybė pažadėjo išskirtinį dėmesį miškų politikos formavimui.
Deja, balandžio 2 d. Aplinkos ministerijos specialistai pristatė naujus Miškų įstatymo pakeitimus, kurie vietoje žadėto apsaugos stiprinimo skatina didinti juose ūkininkavimą ir spartinti kirtimus.
Tad mes, pasirašiusieji šį kreipimąsi, raginame imtis veiksmų, kad būtų įgyvendinti pažadai užtikrinti visuomenės interesų ir biologinės įvairovės miškuose apsaugą.
Dabartinėje geopolitinėje situacijoje būtina spręsti įsisenėjusį ir visuomenę audrinantį miškų apsaugos klausimą. Tai yra valstybės atsakomybė. Lietuva negali sau leisti toliau vilkinti sprendimų, kurie tiesiogiai susiję su šalies ekologiniu stabilumu, visuomenės sveikata ir pasitikėjimu valdžios institucijų gebėjimu spręsti problemas.
Šiuo metu tik 15 % miškų turi specialią įstatymo lygmens apsaugą, o kiti miškai yra ūkiniai, juose vyrauja ekosistemas, natūralias buveines, kraštovaizdį niokojantys išplyninantys kirtimai. Tai vyksta net saugomose teritorijose (nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose, draustiniuose) ir šalia gyvenviečių. Tai – sisteminis miškų ekosistemų niokojimas, kuris kelia pagrįstą visuomenės pasipiktinimą ir griauna pasitikėjimą valstybės politika.
Apsaugos ambicijų atsisakymas grindžiamas kompensacijų stoka ir medienos pramonės poreikiais. Tačiau pusė Lietuvos miškų yra valstybiniai – jiems kompensacijų nereikia.
Laikas keisti ydingą požiūrį į valstybinių miškų paskirtį. Miškai nėra tik komercinis resursas medienos pramonei, o strateginis valstybės turtas, skirtas užtikrinti svarbiausius ekologinius ir socialinius visuomenės poreikius – švarų orą ir vandenį, klimato stabilumą, biologinę įvairovę, rekreaciją ir sveiką aplinką. Valstybiniuose miškuose būtina teikti prioritetą viešajam interesui. Medienos pramonės poreikiai negali būti iškeliami aukščiau bendrosios visuomenės gerovės ir gamtos apsaugos tikslų.
Vyriausybė programoje pažadėjo griežtai apriboti plynuosius kirtimus saugomose teritorijose, miestuose ir priemiesčiuose, tinkamai kompensuojant savininkams. Taip pat pažadėjo peržiūrėti, perskirstyti miškų grupes. Iškeltas tikslas – per 20 metų bent 50 % šalies miškų tvarkyti pagal gamtai artimos miškininkystės principus, vengiant plynųjų kirtimų ir saugant ekosistemas. Šie tikslai atitinka ne tik programinę nuostatą ir viziją „Lietuva 2050“, bet ir realius, neišvengiamus visuomenės bei gamtos išlikimo poreikius. Jų įgyvendinimas turi būti aiški politinė pareiga.
Negalime sutikti su Miškų įstatymo pakeitimais, kuriais prieš pusmetį dar deklaruota ambicija apsaugoti 33 % miškų sumažinta iki vos 18 %.
Prieštaraujame siekiui spartinti ir atlaisvinti kirtimų leidimų išdavimą vertybių apsaugos sąskaita – ypač šiuo metu, kai planuojami biudžeto taupymai, mažinami viešojo sektoriaus ištekliai, o miškų apsauga išlieka nepakankama ir nesubalansuota.
Nepriimtina, kad planavimo procesuose numatomas dar mažesnis ekspertų, bendruomenių ir suinteresuotų šalių įtraukimas. Tai mažina sprendimų kokybę ir kelia pagrįstą visuomenės nepasitikėjimą.
Reikalaujame Miškų įstatymo, kuris iš esmės padidintų Lietuvos miškų apsaugą, užtikrintų brandžių miškų ir saugomų rūšių išlikimą, įgyvendintų Vyriausybės įsipareigojimus ir nustatytų ilgalaikį, tvarų bei visapusiškai subalansuotą požiūrį į miškų naudojimą:
1. Išplyninantys ūkiniai kirtimai saugomose teritorijose ir miškuose, svarbiuose vandens, oro, dirvožemio apsaugai, gyvenamajai aplinkai ir saugumui, turi būti uždrausti. Čia turi būti taikomi gamtiškosios miškininkystės principai.
2. Valstybiniuose miškuose būtina nuosekliai didinti ekosistemų apsaugos, rekreacinių ir rezervatinių miškų plotus, ypač saugomose teritorijose, saugomų buveinių ir rūšių vietose, prie gyvenviečių ir apsauginėse zonose. Šie miškai turi tarnauti viešajam interesui ir pirmiausia atliepti visuomenės ekologinius, sveikatos ir rekreacinius poreikius.
3. Bendruomenėms ir apsauga suinteresuotiems asmenims turi būti suteikta galimybė prioritetine tvarka išsipirkti mišką iš privačių savininkų arba sudaryti sutartis dėl tam tikros veiklos nevykdymo, kaip tai numatyta Nacionaliniame miškų susitarime.
4. Miškų planavimas turi būti būti skaidrus, atviras, kokybiškas ir įtraukus. Į jį turi būti įtraukiami įvairių sričių ekspertai bei visos suinteresuotos visuomenės grupės. Planavimo ir leidimų išdavimo procesų spartinimas turi būti pagrįstas, o ne savitikslis – negalima leisti, kad efektyvumo siekis taptų miškų apsaugos sąskaita vykdomu kompromisu.
Balandžio 2 d. Miškų įstatymo projekto pristatymas aiškiai parodė, kad Aplinkos ministerijos už miškų politiką atsakingi specialistai siūlo sprendimus, kurie prieštarauja Vyriausybės programos tikslams ir nacionaliniams interesams. Toks požiūris neapsaugos mūsų miškų ir neužtikrins tvarios ateities.
Raginame nedelsti ir imtis skubių veiksmų. Vyriausybės programoje įtvirtinti aiškūs įsipareigojimai miškų apsaugai. Šiandien būtina ne tik juos priminti, bet ir įgyvendinti. Tikime, kad pasirinksite atsakomybės kelią, kuris sustiprins valstybės reputaciją ir atitiks šalies visuomenės lūkestį matyti Lietuvą – gamtą tausojančią, atsakingą ir į ateitį orientuotą valstybę.
Raginimą parengė „Girių spiečiaus“ iniciatyvinė grupė:
Dr. Jurgita Rotomskienė, Vokės bendruomenės atstovė
Dr. Mindaugas Lapelė, Sengirės fondo valdybos narys
Dr. Ričardas Skorupskas, Lietuvos geografų draugijos atstovas
Lina Paškevičiūtė, Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė
Mindaugas Potapovas, Lietuvos fitoterapijos sąjungos atstovas
Monika Peldavičiūtė, ”Gyvo žalio” vadovė
