Žurnalistui, keliautojui, kulinarui Vytarui Radzevičiui kelionės yra lyg laisvės gurkšniai. „Be kelionių jaučiuosi tarsi tvarte uždarytas eržilas, užgula rutina, norisi pažinimo džiaugsmo, nuotykių ir iššūkių“, –sako V. Radzevičius. Ir priduria, kad kelionėse yra du svarbiausi dalykai – išvykimas ir sugrįžimas pas mylimus žmones.
Vytaras Radzevičius dabar daugiausia laiko praleidžia savo vienkiemyje. „Ten nusistovėjusi tam tikra dienos rutina. Ji visada prasideda su stiprios juodos arbatos puodeliu, be cukraus. Mintyse susidėlioju dienos veiklas ir einu valandą pasivaikščioti su šunimi. Tada – rašto, ūkio darbai, vakare – filmai, knygos ar dar kokia laisvalaikio veikla“, – sako V. Radzevičius.
V. Radzevičiui įdomiausios yra istorinės knygos, keliautojas ką tik baigė skaityti Norberto Černiausko „Paskutinė Lietuvos vasara“. „Sakyčiau, knygos kaip ši, man vis dar mėgstamiausios“, – dalinasi V. Radzevičius.
Geriausias poilsis – gamtoje: žvejyba, grybavimas, keliavimas, ūkio darbai, pasivaikščiojimai. „Naujas atradimas – vištų auginimas. Žiūriu į jas ir galvoju, kad tų paukščių stebėjimas tarsi meditacija. Kaip į ugnį ar tekantį vandenį žiūrėti“, – pasakoja V. Radzevičius.
Tiesa, V. Radzevičius sako, kad yra ir dalykų, kurie gali staiga jį suerzinti. „Esu ūmus avinas, greitai užsiplieskiu. Gal greitai ir atvėstu. Dalykų sąrašas nuolat pildomas: nuo buko vairavimo iki komunistų“, – šypsosi V. Radzevičius.
Maisto gaminimas yra dar viena veikla, kuri miela ne tik V. Radzevičiui, bet ir džiugina jo šeimą: „Gaminu suplanuotai, atsirenku receptą, susiperku kokybiškus produktus, norisi neskubėti. Gaminant maistą turi būti ramu, be kokių nors dirgiklių ar su bloga nuotaika. Tada prisvyla viskas ar neskaniai gaunasi.“
Kelionės – neatsiejama V. Radzevičiaus gyvenimo dalis. Pažinti pasaulį per keliones V. Radzevičius pradėjo nuo mažų dienų. „Tėtis buvo geologas, tad pasiimdavo mane į ekspedicijas. Trankydavomės po miškus ir dirvonus su visureigiu, miegodavom palapinėse, žvejodavom. Tai įaugę į kraują. Be kelionių jaučiuosi tarsi tvarte uždarytas eržilas, užgula rutina, norisi pažinimo džiaugsmo, nuotykių ir iššūkių“, – pasakoja V. Radzevičius.
Su tuo, kad kelionės yra V. Radzevičius dalis, yra susitaikiusi ir keliautojo šeima, tačiau jis teigia, kad išvykstant į bet kurią kelionę yra du svarbiausi dalykai – išvykimas ir sugrįžimas pas mylimus žmones.
„Šeima dabar pripratusi, kad dalis manęs yra klajūnas ir to niekaip nepakeisi“, – sako V. Radzevičius.
Pandemija buvo apribojusi keliavimo galimybes, dėl koronaviruso metams buvo atidėtas ir tradicinis V. Radzevičius ir Martyno Starkaus kelionių projektas, tačiau šiais metais keliautojams pavyko įgyvendinti savo tikslą, jie išvyko į Afriką su kelionių ciklu „Kitą kartą Afrikoje“.
V. Radzevičius prisipažįsta, kad kelionių ilgesys buvo didžiulis: „Visą pasaulį suspaudė pandemija ir ne vienas jaučiasi prislėgtas, apribotas. Tad ir ši kelionė buvo tarsi laisvės gurkšnis.“
V. Radzevičiaus ir M. Starkaus kelionių projektai yra ne tik egzotiškų šalių vaizdai ir nuotykiai, bet ir juose atsispindintis gražus jųdviejų bendravimas, pagarba – tiek kolegai M. Starkui, tiek sutiktiems aplinkiniams, kitoms kultūroms. „Mes draugai daugybę metų. Gerai žinome vienas kitą: panaši gyvenimo filosofija, pomėgiai – daug sutapimų. O šiaip gyvenime, manau, reikia laikytis ir Konfucijaus, ir krikščionybės išminties – elkis su kitais taip, kaip kad norėtum, kad su tavimi elgtųsi“, – teigia V. Radzevičius.
V. Radzevičius pasakoja, kad po kelionių, pilnų nuotykių, grįžti į kasdieninį ramų gyvenimą nėra sudėtinga. „Grįžtu nurimęs, sulėtėjęs. Bet tada gyvenimo ratas įsuka ir vėl viskas iš naujo. Vis noriu išmokti nepasiduoti rutinai ir žodžiams „reikia, reikėjo, reikės“… Gal kada ir pavyks. Norisi išvengti neigiamo fono, kuris dažnai uždominuoja didelę dalį visuomenės“, – mintimis dalinasi V. Radzevičius.
V. Radzevičiui pasakojant istorijas, kelionių įspūdžius, keliautojo išgyventas patirtis tarsi galima pajusti. „Daug kas paveldėta iš tėčio – jis buvo geras pasakorius ir eruditas. Mokykla, universitetas, taip pat buvo žmonių, iš kurių labai daug patirties gavau, toliau – asmeninė patirtis per darbą. Savišvieta – skaitymas, domėjimasis, žinojimas turtina kalbą. Ir atskirai norėčiau paminėti senelius bei jų tarmes – aukštaitišką ir suvalkietišką. Iš jų daug kas širdyje prigijo“, – pasakoja V. Radzevičius.
Paklausus V. Radzevičiaus, koks yra jo geros savijautos receptas, pašnekovas sako, kad tai noras džiaugtis kiekviena diena, nesikapstyti praeityje ir nesukti sau galvos dėl ateities, o jei užklumpa blogos emocijos keliautojas pataria giliau kvėpuoti, išsitraukti gražų prisiminimą ir galvoti apie žmones, kuriuos myli.
Šaltinis: LRT.LT
Komentarai