Šiaulių
apskrities
žydų
bendruomenės
narės,
visuomenininkės
Vanesos
Ražinskytės
kalba,
pasakyta
Vilniaus
geto
likvidavimo
80-osioms
metinėms
skirtame
minėjime.
Priešais
Jus
stovi
iš
Šiaulių
kilusi
mergina,
kuri
niekada
neneigė
ir
nebijojo
pasakyti,
kad
yra
žydė.
Šiandien
noriu
Jums
trumpai
papasakoti
savo
šeimos
istoriją
–
skaudžią,
sunkią,
tačiau
įkvepiančią
bei
pamokančią,
kad
po
audros
ateina
šviesa.
Tikiu,
kad
su
panašiomis
istorijomis
Jus
gali
supažindinti
kiekvienas
ar
bent
daugelis
Lietuvoje
gyvenančių
žydų.
1901
metais
gimė
mano
prosenelis
Sija
Markas,
amatininkas
iš
pašaukimo,
tvirto
sudėjimo,
kruopštus
bei
nebijantis
sunkaus
darbo.
Turėjo
jis
žmoną
–
Simę
Reizę,
dvi
dukras
(Merę
ir
Sarą)
bei
sūnų
(Ruveną),
gyveno
ramų
gyvenimą
Šiauliuose
iki
kol
neprasidėjo
karas…
Prasidėjus
Antrajam
pasauliniam
karui
žydų
persekiojimas
sustiprėjo:
jie
buvo
verčiami
nešioti
skiriamąjį
ženklą,
buvo
kalinami
koncentracijos
stovyklose,
o
šviesesnių
dienų
nebuvo
matyti.
Uždarytas
į
Šiaulių
getą,
vėliau
išvežtas
į
Štuthofą
(Lenkiją),
o
galiausiai
į
Dachau
–
į
šiaurę
nuo
Miuncheno,
jis
buvo
priverstas
palikti
savo
šeimą.
Iškeliavo
prosenelis
ne
savo
noru,
o
priverstas
vokiečių
režimo,
kaip
ir
kiti
200
tūkst.
Lietuvos
žydų.
Dėl
savo
stipraus
sudėjimo
ir
begalinės
valios
jis
nebuvo
nužudytas,
o
buvo
priverstas
daug
ir
sunkiai
dirbti.
Galiausiai
jam
pavyko
sulaukti
karo
pabaigos
ir
grįžti
į
tėvynę,
tačiau
savo
šeimos
namuose
neberado.
Prosenelio
dukros
(Sara
ir
Merė)
buvo
išvežtos
į
Lenkiją
–
jos
savo
paskutines
dienas
pasitiko
Aušvice.
Apie
sūnų
ir
žmoną
archyvai
neturi
informacijos.
Grįžęs
į
Šiaulius
prosenelis
sutiko
jau
mano
prosenelę
–
Chaną,
kuriai
karo
metu
pasisekė
labiau.
1909
metais
gimusi
Chana,
tuo
metu
Gleizer,
kartu
su
savo
broliais
ir
seserimis
bei
kitais
Žagarėje
gyvenusiais
žydais
dėl
brolio
Natano
atkaklumo
ir
drąsos
spėjo
paskutiniu
traukiniu
pasitraukti
į
rusijos
gilumą,
o
vėliau
į
vidurinę
Aziją,
kur
sulaukė
karo
pabaigos.
Iš
Žagarės
į
Rygą
jie
ėjo
pėsčiomis,
aplinkui
lekiant
kulkoms.
Babos
Chanos
(taip
ją
vadinome
su
visa
šeima)
brolis
Natanas
buvo
pašauktas
į
16-ąją
lietuviškąją
diviziją,
su
kuria
iki
karo
pabaigos
kovojo
prieš
nacius.
Deja,
jam
nepavyko
išgelbėti
vienos
iš
seserų
–
Ester,
kuri
pateko
į
Šiaulių
getą,
o
po
to
buvo
išvežta
į
koncentracijos
stovyklą
Vokietijoje.
Ten
ji
buvo
nužudyta,
kai
jai
buvo
tik
16
metų.
Kitas
Babos
Chanos
brolis
Šrol
kartu
su
mažamečiais
vaikais
turėjo
tokį
pat
likimą
–
iš
Šiaulių
geto
buvo
išvežti
į
koncentracijos
stovyklą
Vokietijoje
ir
nužudyti.
Dar
vienas
brolis
Chaimas
kartu
su
šeima
nužudyti
Panevėžyje.
Babai
Chanai
pasisekė
labiau.
Kirgizijoje
arba
Uzbekistane
sulaukusi
karo
pabaigos,
grįžo
į
Lietuvą,
čia
sutiko
mano
prosenelį
Siją
ir
susilaukė
mano
močiutės
Doros,
dukros
Mašos
ir
sūnaus
Jankelio.
Nuo
pat
mažų
dienų
buvau
mokoma
savo
šeimos
ir
tautos
istorijos.
Nors
žydų
tautos
istorija
apima
daugiau
nei
4000
metų,
mano
šeima
rasdavo
progų
kasdien
papasakoti
jos
bent
po
dalelytę.
Suprasdama,
kokia
tai
galinga
tauta
ir
kokią
didingą
ir
sudėtingą
istoriją
esame
pragyvenę,
su
pasididžiavimu
priimdavau
faktą
–
aš
žydė.
Niekada
to
neišsižadėjau
ir
niekas
neprivers
išsižadėti.
Pirmosiose
mokyklos
klasėse
šis
faktas
niekam
netrukdė
–
nei
man,
nei
aplinkiniams,
tačiau
augant
ir
keičiantis,
mokykloje
atsirandant
istorijos
pamokoms
bei
mokantis
apie
tikrai
sunkius
žydų
tautos
istorinius
etapus,
o
ir
užduočių
pratyboms
„paskatinant“
prasidėjo
užgauliojimai,
šauksmai
ir
eilėraščių
deklamavimai,
ką
su
tais
žydais
reikia
daryti.
Aš
užaugau,
užaugo
ir
tie
žmonės,
kurie
taip
elgėsi.
Ne
kartą
po
mokyklos
baigimo
girdėjusi
jų
atsiprašymus
ir
pasakymus
„mes
tada
nesupratome,
ką
kalbame
ir
kaip
elgiamės“
galiu
pasakyti
tik
vieną
–
pradėkime
kalbėti
apie
patyčias
ir
kultūrą
savo
namuose
šiandien,
kad
viešumoje
ši
stigma
dingtų,
ir
ne
tik
tautinių
mažumų
atžvilgiu.
Šiandien
čia
susirinkome
pagerbti
žydų,
kurie
buvo
suvaryti
į
Vilniaus
getą,
prisiminti
visą
pasaulį
sukrėtusios
istorijos.
Dabar
irgi
gyvename
eigoje
įvykių,
kurie
bus
įrašyti
į
istorijos
vadovėlius
–
šiuo
metu
Ukrainoje
vyksta
karas
ir
šie
įvykiai
taip
pat
krečia
visą
pasaulį.
Ukrainiečiai
jau
daugiau
nei
metus
yra
priversti
bėgti
iš
savo
šalies
ir
prieglobsčio
ieškoti
svetur.
Šiandien,
minint
Vilniaus
geto
likvidavimo
sukaktį,
pasakodama
Jums
savo
šeimos
istoriją,
savo
patyrimus
mokykloje
ir
tą
begalinį
pasididžiavimo
jausmą,
kurį
jaučiu
garsiai
sakydama,
kad
esu
žydė
,
noriu
paskatinti
prisiminti
mano
tautos
istoriją
ir
mokyti
savo
vaikus,
kad
kiekvienos
tautos
istorijos
yra
svarbios,
ir
negalime
engti
ar
tyčiotis
tik
dėl
to,
kad
tu
esi
kitos
tautybės.
Padėkime
šiandien
ukrainiečiams
Lietuvoje,
palaikykime
Juos
paprasčiausioje
kasdienybėje,
o
ypač
vaikus
mokykloje.
Svarbu
prisiminti,
kad
istorijos
pamokos
yra
ne
tik
apie
liūdesį
ir
skausmą,
bet
ir
apie
išmintį,
stiprybę
ir
atkūrimą.
Mokymasis
iš
praeities
klaidų
yra
mūsų
žinių
šaltinis,
leidžiantis
kurti
geresnę
visuomenę,
kurioje
solidarumas,
tolerancija,
skirtingų
tautybių
ir
kultūrų
supratimas
yra
vertinami.
Priimkime
tai.
Tad
šiandien,
kai
mes
atsimename
praeitį
ir
dalinamės
šia
istorija,
siekiame
ne
tik
pagerbti
tuos,
kurie
buvo
paveikti
audros,
bet
ir
įkvėpti
kitus
siekti
šviesos,
siekti
sutaikymo
ir
geresnės
ateities.
Tai
yra
mūsų
atsakomybė.
LRS.lt
informacija
Komentarai