Nevaisingumo, probleminio pastojimo ir (arba) sėkmingo vaisiaus išnešiojimo emociniai ir psichologiniai iššūkiai

09 Kov

Nevaisingumo, probleminio pastojimo ir (arba) sėkmingo vaisiaus išnešiojimo emociniai ir psichologiniai iššūkiai

Valstybės duomenų agentūros duomenimis bei Gimimų medicininiais duomenimis, nuo 2015 metų Lietuvoje stebimas gimstamumo mažėjimas. Klaipėdos apskrityje ir visoje Lietuvoje vidutinis gimdančių moterų amžius yra 30 metų.

Tiek jaunos, tiek vyresnės vaikų neturinčios šeimos neretai sulaukia emocijas provokuojančių klausimų, pvz., „tai kada vaikiukas?“, „pažiūrėk į pasą – ar dar ne laikas?“ ir pan. Jei esate gavę tokių klausimų, puikiai suprantate, apie kokias emocijas kalbame. O jei patys juos užduodate, ar kada susimąstėte, kokius jausmus jūsų klausimas gali sukelti porai, išgyvenančiai nevaisingumo krizę?

Nevaisingumas, sunkus pastojimas ir (arba) sėkmingas vaisiaus išnešiojimas

PSO apibrėžia nevaisingumo sąvoką kaip seksualiai aktyvios ir nenaudojančios kontraceptinių priemonių poros negalėjimą pastoti ilgiau nei metus laiko (WHO, 2020). Dažniausiai nurodomos trukdančios pastoti medicininės priežastys – nevykstanti ovuliacija, prastas kiaušintakių pratekamumas bei įvairios gimdos patologijos (CDC, 2020). Kovai su nevaisingumu pasitelkiamos įvairios mokslo ištobulintos procedūros, tokios kaip medikamentinis gydymas arba pagalbinis apvaisinimas, jei kiti gydymo būdai buvo neveiksmingi (in vitro fertilization (IVF) (Janković & Todorović, 2021).

Kai kalbame (džiugu, jog vis drąsiau tai darome garsiai) apie poros nevaisingumą, neretai susiduriame ne tik su pastojimo sunkumais. Deja, teigiamas nėštumo testas ar rankose laikoma vaisiaus nuotrauka dar negarantuoja svajonės išsipildymo. Nėštumas kartais nutrūksta, o priežastis ne visada tiksliai išaiškinama.

Tiesa, gera žinia ta, jog Lietuvoje nuo 2019 metų abortų skaičius mažėja. 2021 metais užregistruoti 5349 abortai per metus. Vis dėlto, nors 2021 metais 47,6 proc. visų abortų sudarė abortai dėl tokio pačių moterų apsisprendimo (2020 m. – 46,9 proc.), liūdina tai, jog 52,3 proc. (2020 m. – 53,1 proc.) oficialiai fiksuotų abortų įvyko dėl savaiminio persileidimo (10,8 proc., 2020 m. – 12,8 proc.), medicininių indikacijų (3,5 proc., 2020 m. – 3,3 proc.), negimdinio nėštumo (8,5 proc., 2020 m. – 7,5 proc.) bei kitų priežasčių (29,5 proc., 2020 m. – 29,5 proc.) (Valstybės duomenų agentūros duomenys, Gimimų medicininiai duomenys, Higienos instituto duomenys). Kiek įvyksta savaiminių persileidimų, nespėjus užfiksuoti nėštumo fakto (galbūt pačiai moteriai net nežinant), galime tik spėlioti.

Valstybės duomenų agentūros duomenys, Gimimų medicininiai duomenys, Higienos instituto duomenys (surinkti 2023 m. kovą)

Ką tenka išgyventi porai, susiduriančiai su nevaisingumo krize?

Be visų fizinių skausmų ir nepatogumų, patiriamų atliekant įvairius medicininius tyrimus ir intervencijas, negalime pamiršti gausybės emocinių išgyvenimų. Natūralu, jog susidūrus su kliūtimi siekiant tikslo kyla emocinė įtampa, nerimas, apninka sunkios mintys, kankina nežinomybė. Tyrimai rodo, jog šiuo atveju moterys dažnai išgyvena stipresnius jausmus nei jų partneriai, tačiau iš esmės abiejų partnerių išgyvenimai savo turiniu be galo panašūs (Istomina ir Razbadauskas, 2003).

Poros susiduria su daugeliu socialinių psichologinių problemų ir savęs nuvertinimu, žlunga ateities svajonės, sunku bendrauti su aplinkiniais: tėvais, draugais, bendradarbiais, atsiranda medikų baimė, nes bijoma vėl išgirsti prastas naujienas. Taip pat kenčia poros intymus gyvenimas – lytiniai santykiai paverčiami „darbu, pagal gydytojo sudarytą grafiką“ (Istomina ir Razbadauskas, 2003; Giedrytė ir Širvinskienė, 2021).

Nevaisingumas ir pastojimo ar vaisiaus išnešiojimo sunkumai priskiriami prie ūmių krizių, kurios paveikia moters bei jos partnerio emocinę ir psichologinę būseną, tarpusavio santykius, neretai poveikis išplinta ir dar toliau paveikdamas šeimą, draugus. Priklausomai nuo medikų prognozių bei turimų emocinių (psichologinių) resursų, krizė gali peržengti įprastus poros gebėjimus tvarkytis su kasdienėmis problemomis (Janković & Todorović, 2021).

Kadangi kalbame apie krizę, kurios tęstinumas neturi apibrėžto laiko – pora paprastai išgyvena 5 fazes:

• šoko, neigimo fazę – artais ilgai nepavyksta priimti, kad taip nutiko būtent jų šeimai;
• pykčio fazę – skubotai ieškoma priežasčių, kodėl galėjo taip nutikti, vyksta savęs ir vienas kito kaltinimas;
• derybų fazę – Ieškoma informacijos, domimasi problema, jos sprendimais, ieškoma pagalbos;
• depresijos fazę – vis nepasiekiant greitai norimų rezultatų ir vis nusiviliant nesėkmingais bandymais apima apatija;
• susitaikymo fazę – situacijos priėmimo ir susitaikymo, kad procesui reikia laiko, tam tikrų pokyčių gyvenime, fazę. Net jei ir tikrai nebeįmanoma padėti porai – situacija priimama tokia, kokia ji šiuo metu yra (Giedrytė ir Širvinskienė, 2021; Janković & Todorović, 2021; Istomina ir Razbadauskas, 2003).

Ką daryti, kai pasidaro per sunku?

Apskritai kalbant, žmonės yra labai individualūs bei unikalūs, tad ir kilusias problemas sprendžia skirtingu tempu, skirtingais būdais. Tačiau kartais gali pasidaryti per sunku, o kreiptis pagalbos ne visuomet drąsu…

Būna, jog pagalbos reikia ir stipriausiems, ypač tada, kai gyvenimas žmogų įmeta į naują situaciją, apie kurią trūksta žinių. Žinoti visko juk neįmanoma.

Kaip suprasti, jog man reikia emocinės (psichologinės) pagalbos?

Jei pagaunate save sakant: „nebegaliu“, „nebenoriu“, „pavargau“, jei tenka dažnai šluostytis veidu riedančias ašaras, jei kasdienybė ir ateitis atrodo tamsi ir niūri, jei nebesinori šypsotis, tikėtina, jog emocinė (psichologinė) pagalba jums padėtų pasijusti geriau.

Kas man gali padėti?

Informacijos suteiks gydytojas (specialistas, išmanantis vaisingumo klausimus).

Psichologinę pagalbą suteiks:

• psichikos sveikatos centrai,
• Visuomenės sveikatos biuro psichologai,
• kitų organizacijų ar individualiai paslaugas teikiantys psichologai.

Emocinio atsigavimo bei paramos šaltiniai:

• savitarpio paramos grupės,
• nemokamos, visą parą teikiamos emocinės paramos telefonu ar internetu centrai,
• prisijungimas prie panašią patirtį turinčių asmenų bendruomenės,
• artimas draugas, šeimos narys ar giminaitis, kuris išklausys ir emociškai parems,
• mėgstama veikla, kuris padės šiek tiek nukreipti mintis,
• reguliarus buvimas gamtoje, kuris padės šiek tiek atsipalaiduoti ir nukreipti mintis,
• bendravimas ir savirūpa.

Šiuo metu renkama uždara emocinės paramos – savitarpio pagalbos grupė moterims, susiduriančioms su nevaisingumo, pastojimo ir/ar sklandaus vaisiaus išnešiojimo problemomis. Plačiau ČIA.

Informaciją parengė psichologė Gabija Liutikienė. 

Literatūra:

1. Centers for Disease Control and Prevention. Infertility FAQs (Reproductive Health). Accessed July 6, 2020. https://www.cdc.gov/reproductivehealth/Infertility/index.htm
2. Giedrytė, A. ir Širvinskienė, A. (2021). LĖTINĖS LIGOS POVEIKIS ASMENS SAVIVOKAI IR SOCIALINEI SĄVEIKAI: MOTERŲ, SERGANČIŲ POLICISTINIŲ KIAUŠIDŽIŲ SINDROMU, ATVEJIS. Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetas. Visuomenės sveikata. Originalūs straipsniai 4(95). P. 77–83.
3. Istomina N. ir Razbadauskas A. (2003). SOCIALINIAI IR MULTIKULTŪRINIAI NEVAISINGUMO ASPEKTAI LIETUVOJE. Tiltai, 4. Prieiga internete: https://etalpykla.lituanistikadb.lt/object/LT-LDB-0001:J.04~2003~1367187314794/J.04~2003~1367187314794.pdf.
4. Janković, I. & Todorović, J. (2021). LIVED EXPERIENCES OF WOMAN IN RELATION TO INFERTILITY – A REVIEW OF THE QUALITATIVE RESEARCH. Series: Philosophy, Sociology, Psychology and History Vol. 20, No 2, 2021, p. 137–148. https://doi.org/10.22190/FUPSPH2102137J
5. World Health Organization. Infertility Definitions and Terminology (Sexual and Reproductive Health). Accessed July 7, 2020. http://www.who.int/reproductive health/topics/infertility/definitions/en/.