Suoliukai – ne itin pastebimas miestų (ir ne tik) atributas. Jie aktualūs tuomet, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių kyla noras prisėsti. Nuovargis, pavėsis ar, priešingai, saulėkaita, pietūs ar šiaip užkandžiai, puikus vaizdas, romantinis polėkis ir kita skatina dairytis suoliuko.
Filosofo Aldžio Gedučio komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“:
Tiesa, mūsų platumose susidomėjimas suoliukais yra sezoninis. Žiemą ar lyjant jų patrauklumas ir vilionės kažkur dingsta kartu su šiluma ar sausu paviršiumi. Vis dėlto suoliukai yra neatskiriamas viešųjų erdvių rekvizitas, kuris gali išryškinti miestiečių mentalitetą, kaip antai minskiečių, kurie pernykščių protestų metu prieš lipdami ant suoliukų nusiaudavo batus. Suoliukai taip pat gali keisti žmonių likimus. Dažniausiai individualius, nors kartais – ir kolektyvinius.
Filmai ir romanai išmokė, kad suoliukai yra daugiafunkciai objektai. Tarkim, šnipai mėgsta susitikti su savo kontaktais, pasikeisti žodine ar kokia kita informacija, perduoti pinigus lagaminėlyje ar kiek rečiau sportiniame krepšyje kur nors parke ant suoliuko. Suoliukai tinka ir akliems pasimatymams, ką puikiai įkūnijo Frances McDormand suvaidinta Linda brolių Coenų filme „Burn after Reading“.
Suoliukai – taip pat puiki vieta paukščių lesinimui, blogiukų stebėjimui, žaidžiančių vaikų priežiūrai ar net istorijų pasakojimui, ką sėkmingai darė Forestas Gampas. O jei yra kompanija, suoliukas gali tapti šachmatų žaidimo stalu. Ir visais išvardytais atvejais gali nutikti daugybė reikšmingų dalykų.
Kas yra dažniausi suoliukų naudotojai? Tikriausiai viskas priklauso nuo paros laiko. Dvilypį suoliukų gyvenimą diktuoja dieninis ir naktinis tarifai, atsiprašau, režimai. Šviesiu paros metu suoliukus užpildo senjorai, mamos ar / ir tėčiai su vežimėliais ir be jų, įvairaus amžiaus skaitytojai, šiaip pailsę praeiviai, meniškai susipynusios jaunos poros, nusiteikusios bučiniams. Naktinis režimas pritraukia triukšmingesnių lankytojų: alkoholį vartojančių asmenų, bomžų, nežinia ką ten veikiančių jaunuolių grupių ir… meniškai susipynusių besibučiuojančių jaunų porų…
Suoliukų užimtumas taip pat priklauso nuo jų patrauklumo. Patrauklumo plačiąja, ne vien estetine prasme. Juk suoliukai gali būti tiek įtraukūs, tiek atstumiantys. Praeiviai itin retai renkasi prisėsti ant jau užimto suoliuko, ypač jei jis trumpas. Tiesa, suoliukų patrauklumo kriterijai priklauso ir nuo paros meto ar sėdėtojų poreikių. Vargu ar neleistina ir įtartina veikla užsiėmę bendrapiliečiai rinksis gerai apšviestą ir pernelyg atviroje vietoje esantį suoliuką. Lygiai kaip senjorai ir mamos nesirenka atokiau esančių suoliukų. Galiausiai niekam juk nepatinka akivaizdžiai nepatogūs suoliukai.
Deja, tų nepatogiųjų yra itin daug. Vertinant iš akies, tikrai daugiau nei pusė. Įdomu, apie ką galvoja suoliukų projektuotojai ir statytojai, o vėliau ir jų prievaizdai? Žvilgsnio, užpakalio ir nugaros testai rodo, kad daliai jų tikrai rūpi sėdinčiųjų gerovė, tačiau kiti galvoja apie kažką, kas su suoliukais visiškai nesusiję, nors gal jie kurdami ar statydami suoliukus išvis negalvoja, na, o treti smulkmeniškai ir pavydžiai įvertina suoliukų keliamas grėsmes.
Rūpestingieji nusipelno padėkos, atsainieji ir įtarieji – nepageidaujamo dėmesio. Galvojant apie atsainiuosius ir įtariuosius, neapleidžia nuojauta, kad suoliukus projektuoja, stato ir jų vietas parenka tie, kuriems suoliukai visiškai neįdomūs ir nereikalingi. Ant jų gi sėdės kiti. Iš čia ir suoliukų statymo keistenybės. Suoliukai prie pat dviračių takų, kai ištiestos kojos ar šalia stovintys pašnekovai, dviratininkų pykčiui, užima didesnę važiuojamosios dalies plotą.
Suoliukai, pastatyti nugaromis į vaizdą, dėl kurio jie ten atsidūrė, pavyzdžiui, nugara į upę, ežerą, kalną, bažnyčią ir panašiai. Akmeniniai suoliukai, ant kurių kieto ir karšto pagrindo gali prisėsti tik ištvermingiausi, ir tai tik trumpam. Suoliukai be atkalčių, tokie įprasti sostinėje, todėl nieko keisto, kad vilniečiams kelia nuostabą suoliukai su atkaltėmis kai kuriuose Klaipėdos parkuose. Nepatogūs suoliukai, aptinkami stotyse ar oro uostuose, – jie neskirti miegoti, nors išvargę keliauninkai ar stočių senbuviai to labai trokštų. Ir taip toliau.
Regis, kai kur suoliukai turi būti nepatogūs. Privalomąja tvarka. Visai galimas daiktas, kad suoliukų nepatogumas ar jų nebuvimas yra paprasčiausia galios ir kontrolės priemonė. Kaip teigė buvęs vieno universiteto, turinčio nuostabų parką vidiniame (tačiau neuždarame) kieme, dekanas, „jūs nenorite suoliukų parke, juk jie naktimis sutraukia bomžus…“. Taip, bomžai išvaiko grožį ir išsklaido universitetinę atmosferą.
Arba, kaip sakė buvęs vieno miesto vadovas, suoliukai – girtavimo ir triukšmo vietos, todėl centre jų reikia kuo mažiau. Tokia nuostata, beje, virto kūnu. Laimei, šios nuostatos apimtys nepasiekė Zambijos sostinės Lusakos mastų, kur išvis nėra suoliukų – jie arba suniokoti, arba pašalinti, o bet kokia sėdėti tinkama paaukštinta vieta apsaugoma brutaliomis specialiosiomis priemonėmis. Ko norėti, didžiulė bedarbių vyrų armija mėgsta bendrauti viešosiose erdvėse, kas akivaizdžiai erzina miesto valdžią, kurios veiksmai neatmuša noro sėdėti, veikiau skatina prisėsti norinčiųjų kūrybiškumą.
Aišku, kad ant suoliukų sėdinčių žmonių negalima taip paprastai kontroliuoti. Jie neina į kavines, barus, restoranus, t. y. nevartoja ir neišleidžia pinigų. Jie „dykinėja“ ir nevykdo visuomenei naudingos veiklos. Jų buvimas – tai potencialus triukšmas, tai galima netvarka, tai būsimos šiukšlės, tai aplinkinių gyventojų nepasitenkinimas. Įtariųjų sprendimai? Nėra suoliukų – nėra bėdos. Nepatogus suoliukas – viešosios erdvės regimybė be su ja siejamų rūpesčių…
Laimei, kiekvienas miestas ir miestelis turi bent vieną viešąją erdvę, kurioje suoliukais rūpinasi tie, kurie ant jų ir sėdi. Galbūt sunku patikėti, tačiau didžiausia suoliukų koncentracija – lietuviškose kapinėse. Įprastai tai vienviečiai suoliukai, kuriuos užsako ar pasistato tie, kurie ruošiasi ant jų prisėsti. Tokių suoliukų ir kryptis tinkama – veidu į artimojo kapą, ir medžiagos bei estetika parinkta taip, kad patiktų ir tiktų savininkams.
Tiesa, vertinant jų dydį ir aukštį bei atkaltės nebuvimą, kapinių suoliukų sėdėtojai ten ilgai neužsibūna. Bet tai jų sprendimas. Būna tiek, kiek reikia, tiksliau, kiek kūnas leidžia. Tokius suoliukus dažniausiai naudoja senjorai. Tikėtina, kad didžiąją laiko dalį jie tvarko kapus, na, o suoliukai skirti trumpam atokvėpiui tarp darbų ar po darbų. Nors dažniausiai ant jų sodinamos rankinės ir krepšiai, kuriuos atsineša kapinių sodininkai, bet tai neesminės detalės.
Beje, kai kur suoliukai padeda spręsti socialines ir psichikos problemas. Itin varganoje Zimbabvėje daug rūpesčių kelia gyventojų psichikos sveikata. 14 mln. gyventojų turinčioje šalyje tėra 13 + psichiatrų. Atokiau gyvenantieji net neturi pinigų atvykti į sostinę Hararę pas specialistus. Kūrybišką problemos sprendimą pasiūlė gydytojas Dixonas Chibanda (plačiau apie šią iniciatyvą – čia).
Ko reikia sėkmingai terapijai? Nedaug. Užtenka ant suoliuko sėdinčios vienišos močiutės. Pagyvenę žmonės Afrikoje gerbiami labiau nei pas mus, todėl tinkamai apmokyta močiutė gali suteikti autoritetingą, operatyvią ir gana kvalifikuotą psichologinę pagalbą. Paprasčiausiai sėdėdama ant suoliuko ir bendraudama su savo bendruomenės nariais apie jų vargus ir rūpesčius.
Juk iš esmės suoliukai ir yra pokalbio vieta. Skiriasi tik suoliuko talpa. Vienvietis suoliukas – vienkryptis dialogas, tiksliau, monologas su numanomu atsakovu. Aišku, daugiavietis suoliukas irgi gali būti monologo vieta, tačiau gerokai dažniau ten vyksta gyvi dialogai ir polilogai. Todėl pagal Zimbabvės pavyzdį būtų džiugu perkelti mūsų močiutes ir senelius nuo vienviečių suoliukų kapinėse ant keliaviečių, nebūtinai terapinių, suoliukų parkuose. Juk koks skirtumas, kur sėdėti? O ir bendrauti su gyvaisiais daug kartų maloniau…
Filosofo Aldžio Gedučio komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.
Šaltinis: LRT.LT