Padėti kitam žmogui – nereiškia taisyti jo klaidas ir nuolat jį mokyti. Padėti žmogui nėra tolygu matyti jo nuodėmes ir jas akcentuoti. Padėti žmogui – parodyti ir išskleisti tai, ką jis gali, nes tai, ko negali, jis išgyvena kiekvieną dieną savyje.
Kai Evangelijoje girdime Petro pasakytus žodžius Jėzui – „Viešpatie, kur mes daugiau eisime, tik tu vienas turi amžino gyvenimo žodžius“ – matome, kad Jėzaus buvimas Petrui tampa amžino gyvenimo artumo ženklu. Kad Petras prie Jėzaus gali glaustis kaip prie to, kuris parodo tai, ką jis gali, kuris įgalina jį patikėti savimi, kuris pasitiki juo avansu ir užaugina dangų.
Nuolat gražiai teologiškai akcentuojame, kad turime atskirti ir nekęsti nuodėmės, bet mylėti žmogų. Tačiau be Dievo negalime atskirti nuodėmės nuo žmogaus. Dažnai žudydami nuodėmę, nužudome ir nusidėjusįjį. Jeigu nusileistume į savo pačių širdį, jeigu pabandytume atpažinti – ne naiviai, bet iš tikrųjų – tai, ką kitas žmogus gali geriausio ir tai paskatintume, taptume kuriančio Dievo žvilgsnio pasaulyje apaštalais.
Padėti žmogui – parodyti ir išskleisti tai, ką jis gali, nes tai, ko negali, jis išgyvena kiekvieną dieną savyje.
Turbūt tikroji galia, leidžianti eiti toliau ir įgalinanti žmones patikėti savo gyvenimu, yra gebėjimas pastebėti tai, ką jie gali. Per daug užsicikliname klaidose, kitų žmonių silpnume. Analizuojame ir pasmerkiame.
Atpažinkime kabantį ant kryžiaus Viešpatį – taip, kaip Petras. Viešpatį, kuris pasaulį išgelbėjo kryžiaus ir meilės paslaptimi, ne sąskaitų suvedinėjimu, kuris pasaulį išgelbėjo ne kritikuodamas, bet jį apkabindamas.
Šaltinis: LRT.LT
