Homilija, pasakyta rugsėjo 5-ąją Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikoje, minint sesės Ados-Benvenutos Urbonaitės (1921-09-03–2009-05-29) šimtmetį
Prie Jėzaus atveda kurčnebylį. Atrodo, tokia paprasta scena. Evangelijose skaitome, kaip tiesiog ten, kur Viešpats buvodavo, žmonės sunešdavo ligonius.
Tas kurčnebylys gal ir galėtų nieko nereikšti, gal ir galėtų sėkmingai nugrimzti į statistikos stalčiukus. Vis dėlto žmonės jį atveda prie Jėzaus, buvusio Dekapolio krašto, helenizuoto krašto, viduryje. Ši mažytė detalė vis dėlto yra simboliška, iškalbinga ir viltinga.
Modernus kraštas, kupinas galimybių ir laimėjimų. Vis dėlto kaip dažnai modernybė padaro žmogų kurčią Dievo žodžiui, artimui, aplinkai. Tuomet pats žmogus Tampa tiesa, negirdėdamas kitos Tiesos. Pasinėręs į modernybę, žmogus praranda ir save, nes nebegali girdėti ne tik Dievo, bet ir žmogaus balso. Štai kokia yra ta dvasinė kurčnebylystė. Vis dėlto išeitis yra. Evangelijos nebylys atvedamas pas Jėzų.
Brangieji, visa tai atrodo smulkmena, į kurią gal nekreiptume dėmesio. Tačiau ir smulkmenos yra labai svarbios. Atvesti prie Jėzaus visus, kurie negirdi ar vis labiau ima negirdėti nei Dievo, nei žmogaus balso. Atvesti tuos, kurie balansuoja ties išnykimo riba, nes prarado ir taip trapų vertybinį orientyrą. Viešpats yra pasirengęs užtarti, atverti žmogaus klausą. Kokia svarbi yra misija tų, kurie išdrįstų šiuolaikinę visuomenę paimti už parankės ir pavedėti link Jėzaus. Pavedėti su viltimi. Pavedėti išpažįstant, jog Dievo labiausiai reikia.
Šiandieną prisimename seserį Adą Urbonaitę – laikmečio žmogų, gebėjusį skaityti laiko ženklus, ir kartu trapią šviesaus veido seserį, kuri ryžosi tam visuomenės paėmimo už parankės iššūkiui ir garbingai jį atliko. Ne be jos darbo, ne be daugybės – bene 228! – jos spausdinimo mašinėle perrašytų veikalų mes gebėjome nepamiršti Maceinos, Šalkauskio, kitų Lietuvos ir užsienio mąstytojų, pasauliečių bei dvasininkų, minčių. Be jų minties, be kantriai diegto vertybinio pagrindo būtume pasiklydę tarp dangaus ir žemės.
Ypatingas sesers Ados nuopelnas – kelis dešimtmečius iki pat Nepriklausomybės priešaušrio leistas pogrindžio leidinys „Rūpintojėlis“, dienos šviesą išvydęs tuomečio Kristaus Prisikėlimo parapijos vikaro kun. Juozo Indriūno bute. Ir tikrai – be „Rūpintojėlio“ mūsų visuomenė būtų kitokia: gal ir moderni, tačiau įkalinta tarp modernybės sienų, be horizonto ir be dangaus.
Šiandieną galbūt ir mes išgyvename tai, ką reiškia būti Dekapolio krašto viduryje, žinoma, kalbant ne geografine, ne egzegezine, bet daugiau perkeltine prasme. Galime džiaugtis laimėjimais, teisėmis, garantijomis ir galimybėmis. Netgi nuotoliniu gyvenimu. Tačiau ar tai, ką mums bruka modernusis laikas, nestato mūsų į pavojų? Labai slėpiningą ir radikalų? Ar nesame priversti žongliruoti, geriausiu atveju, ant trapaus vertybinio siūlo. O gal net vėl balansuojame tarp dangaus ir žemės, kadangi įbruktos pseudovertybės jau baigia pradanginti pagrindą po kojomis.
Vis dėlto Viešpats, kaip liudija šio sekmadienio Evangelija, yra netoli. Čia pat. Greta mūsų. Tereikia tik kad kas nors vėl ryžtųsi iššūkiui – paimti visuomenę už parankės ir pavedėti link Jėzaus. Taip, kaip ryžosi sesuo Ada ir kiti bendradarbiai. Tegul niekada nepritrūksta tokių rankų, kurių dėka atėjus laikui ir mūsų visuomenė išgirs tą didingąjį „Efata“ („Atsiverk“), ir atsivers jos klausa Viešpaties balsui. Nereikia laukti, kad mus vestų kiti. Visuomenės šaukliais turime būti mes – tie „anoniminiai“, bet tikri krikščionys.
„Rūpintojėlio“ viename iš numerių yra tokia malda: „Dieve, aš turiu laiko, – mano laikas priklauso man, – visas laikas, kurį man duodi: mano gyvenimo metai, mano metų dienos, mano dienų valanndos – viskas mano. Mano pareiga pripildyti ramiai, neskubant, bet pripildyti jas sklidinas, pilnas ir paaukoti Tau, kad jų beskonį vandenį paverstum puikiu vynu, kaip anuomet Kanoje, žmonių vestuvėse. Viešpatie, šiandien vakare neprašysiu Tave padaryti šį ar tą. Prašau tiktai malonės, kad tuo laiku, kurį man duodi, sąžiningai padaryčiau visa, ko nori iš manęs“.