Spalio 10 – oji laikoma savivaldos diena. Ta proga sveikinimus savo politinėms parapijoms žėrė ir Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis, ir Kauno rajono galva Valerijus Makūnas. Neatsiliko Vilniaus, Šiaulių, svarbių kurortų, Kaišiadorių ir kitų rajonų merai. Bet ar turime tikrą savivaldą?
Istorikas, politologas Kauno Vytauto Didžiojo Universiteto garbės daktaras Antanas Kulakauskas rėžia: „Pilnavertės savivaldos Lietuvoje nėra. Nei Vilniuje, nei Kaune, nei Klaipėdoje, nei gilioje provincijoje“.
-
Šiandien visi savivaldybių merai žėrė sveikinimus, vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė pareiškė, kad savivalda yra valstybingumo ramstis. O kaip ai atrodo eksperto akimis?
Šventė, aišku, gerai. Tik ne visai atitinka realijas. Pilnavertės savivaldos Lietuvoje nėra. Nei Vilniuje, nei Kaune, nei Klaipėdoje, nei gilioje provincijoje. Savivalda prasideda nuo bendruomenės, kuri yra suaugusių piliečių visuma konkrečioje teritorijoje. Kuri suvokia interesų bendrumą ir siekia atstovavimo. Aš, pavyzdžiui, gyvenu Pavilnyje. Kas yra Naujosios Vilnios seniūnas – žinau. Žinau, kad dar yra kažkoks seniūnaitis čia. Bet neturiu žalio supratimo – nei kas jis toks, nei ką jis gali. Kiek žmonių pažįsta savo senūnaičius ir jų pagalbą yra bent ką nors išsprendę?
- Tai bendra Lietuvos problema?
-
Taip. Negi jūs manote, kad Kauno mieste arba rajone yra kitaip? Ar tikrai Šilainiams aktualu tas pats, kas Petrašiūnams? Arba Linksmakalniui ir Vandžiogalai? O Rumšiškėms? Vietinės bendruomenės,m kaip savivaldos realus subjektas, neegzistuoja. O jei bando, tai yra net „gesinamos“. Finalas toks, kad žmonėms reikia „geros valdžios“, o nebe savivaldos.
-
Kokios to priežastys?
-
Na, pradėkime nuo to, kad net seniūnai nelabai ką gali. Jau nekalbant apie kokius nors senūnaičius. Teko ilsėtis Kintuose prieš kelis metus. Ten mačiau, kaip dešimt seniūno sukviestų žmonių tarpusavy išrinko seniūnaitį. Komedija – ne kitaip. Pati struktūra yra nenormali.
-
Gal keistinas biudžeto sandaros principas? Dabar juk pinigai į savivaldybių biudžetus keliauja per centrą?
-
Tame tarpe ir tai. Turėtų būti aiškiai nustatyta, kad visi rajone ar mieste veikiantys subjektai moka tam tikrą procentą mokesčių savivaldybei, o kitką – valstybei. Dabar savivaldybei kažkodėl byra tik Gyventojų pajamų mokestis. Pagal deklaruotą gyvenamąją vietą. Dėl įvairių interesų žmogus gali gyventi Kaune, o deklaruoti gyvenamąją vietą Mažeikiuose. Tai iškreipia ir finansus, ir net balsavimo rinkimuose rezultatus. Savivaldybė turėtų susirinkti sau skirtą nuošimtį nuo visos jos teritorijoje vykdomos veiklos ir finansuoti savo reikmes bei projektus. Paskui, kai savivaldybės žmonės nutaria ir kreipiasi į vyriausybę, būtų sprendžiama – kokius papildomus poreikius ar projektus ji papildomai finansuoja.
-
Bet jūs paminėjote ir didžiųjų savivaldybių problemą – vienpakopio atstovavimo negana?
-
Žinoma, kad taip. Pažiūrėkite, kad ir į Lenkiją, į kitas šalis. Didmiesčiuose gali būti ir dviejų, ir keturių pakopų savivalda. Kas tinka Pasvaliui, nebūtinai tiks Kaunui.
-
Visgi, vienos savivaldybės vadinamos donorėmis, kitos vos ne parazitėmis. Nuo ko šiai dienai tai priklauso?
-
Na tai čia labai viskas liūdnai paprasta. Nors yra daug šnekama apie tai, kad geriau gyvens ta savivaldybė, kuri pritrauks daugiau investicijų ir pinigų, tas pritraukimas vyksta labai banaliu būdu. Kuris meras prieina arčiau finansų ministro ir ministro pirmininko – tas ir „pritraukia“. Aišku, daugiausia, ypač prieš rinkimus, „pritraukia“ koks nors V. Matijošaitis iš Kauno, R. Šimašius iš Vilniaus, na dar gali pasivaržyti Šiauliai ir Panevėžys. Žinoma, vasaros sezonu sostinėmis virsta ir tokie reikšmingi kurortai, kaip Palanga ir Druskininkai. Tad Šarūnas Vaitkus ir Ričardas Malinauskas irgi gali pasireikšti. Turi ką svarbiems žmonėms centro biudžeto skirstytojams, pasiūlyti. Svarbu ir partiškumas. Jei, pavyzdžiui, Kaišiadorių raj. meras yra konservatorius, o valdžioje bendrapartiečiai, tai irgi viskas gerai. Tas pats Alytuje arba Tauragėje. <…> Neturintys savarankiško, aiškaus ir visai nepriklausančio nuo centrinės valdžios malonės atskaitymų į vietinį biudžetą nuo visų rajone ar mieste gaunamų pajamų procento merai turi suktis užkulisiniu keliu.
-
Bet savivaldos sistemą bandyta daug kartų reformuoti.
-
Taip. Tačiau pati geriausia buvo pradžia iškart po nepriklausomybės atgavimo 1991 metais. Paskui viskas ėjo tik blogyn, kol Konstitucinis Teismas, galų gale, sugalvojo, kad rinkti merus tiesiogiai neteisėta. Į demokratiją vis labiau žiūrima, kaip į kažką pavojingo. <…> Tiesiogiai renkamas meras, ko pageidavo žmonės, ir dabar yra nenušalinamas tarybos sprendimu, nebent padaro nusikaltimą, tačiau pilnavertės vykdomosios valdžios neturi. Ir turime, savivaldos vietoje, komandinę administracinę sistemą, pridengtą „bla bla bla“ apie tą pačią demokratiją. <…> Beje, tas pats galioja ir kitoms sritims, kur reikalinga savivalda. Teoriškai įtvirtinti konstituciniai principai elementariai neveikia. <…> Imkime akademinės laisvės sritį. Antai Vytautas Radžvilas (išmestas iš Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto už politines pažiūras, – red. past.) pareiškė savo poziciją ir jį „pareiškė iš pozicijos“. Tokios tos lietuviškos demokratijos realijos.
